Te visad šviečia saulė! Laimingų!

2015  m. gruodis

           Pagaliau pasirodė žiema. Šalta, tikra ir jauki. Saulė plieskia danguje, sniego piešiniai blizga languose. Tolumoje stūkso sniego kalnai, sniege vos įžiūrimi pėdsakai veda nuo kalno. Šaltis žnaibo skruostus, nosį. Vaikai dūksta - valo akmenis, slidinėja, griūna užšalusioje baloje, kvatoja, įkvepia šalto oro. Gaivu. 

            - Mama, o kada aš būsiu suaugęs? - klausia Benas.

            Pilnatvė. Aš noriu, kad jie kuo ilgiau liktų nerūpestingais vaikais, tada širdyje ir aš esu drąsus pasauliui vaikas -  kartkartėm tyrinėjantis kosmosą ir meškos dantis žvaigždėse. Temsta.

             Linkiu jaukių Naujų pasitikimo, sveikatos, meilės ir tikrų draugų prisijaukinimo Naujaisiais 2016-aisias metais!  

                 Linkiu turėti savo kelrodę žvaigždę.

Siekius.

Mylėti ir būti mylimiems.

Drąsos.

Tikėjimo.

Ir nesustoti.

 ******

 

Metų pabėgimas į save arba prasmingų švenčių!

Šaltinis: Deviant Art

        Pastarąją savaitę dėl užklupusių ligų turėjau marias laiko apmąstymams. Minties gyvavimo ciklas su ramybe atslinkusia pakeliui. Mintys apie save, apie kitus. Apie pasiekimus ir liūdesio akimirkas. Apie bendravimą, savęs išdalinimą ir grąžos paieškas. Supranti, kad nepagrįstai dideli lūkesčiai - tai tavo rūpestis, kurį privalai įveikti. Žingsnis po žingsnio. Širdyje taip gera, kai iš šimto studentų keli domisi, klausinėja, pasakoji, o jų akys dega, nenubėga į langą ar telefono ekraną. Skrendu lyg ant sparnų. Taip Gera galėti duoti, dalintis. Tarsi kaip mažasis princas - turėtum prisijaukinęs vieną tokią lapę iš šimtų tūkstančių kitų lapių.

       Prasmingiausios man tos akimirkos, kai apkabina vaikas, tokia ramybė užplūsta, tuštuma pilna, esi ne vienas. Tavęs reikia. Dar kartą supratau, kad šventę sau kuri pats - jei ryte išlipęs iš lovos ir priėjęs prie veidrodžio sau pasakysi, kad esi nuostabus ir fainas, tavo keistoka šypsena iš veidrodžio prajuokins ir  įtikins - tai bus Tavo diena. Už tai ir dar daugiau esam atsakingi tik patys. Daug žmonių itin taikliai įvardino žmogaus būsenas šventiniu metu - Ilzė Butkutė skatina tikėti kalbos stebuklais - nejučia supratau, kad daugybę metų linkėjau kitiems to, ko man trūko - meilės meilės ir dar kartą meilės - šiandien supratau - o gi linkėjimas man grįžo - turiu tris meiles šeimoje! Agnė Jagelavičiūtė meistriškai apsakė vienišumo jausmą, jausmą su kuriuo turi susidraugauti. Jį prisijaukinti, tik tuomet bus įmanoma naujų jausmų pradžia.

       Šalia švelniai alsuoja mano Benas. Tyli naktis, stebuklinga naktis. Linkiu prisijaukinti save, savo mintis ir vienumą. Tuo pačiu linkiu mylėti ir būti mylimiems.

       Ilgiausią metų naktį Ramybė yra čia, kai guli atsimerkęs ir bandai neužmigti dviaukštės pirmame aukšte, rašai klausydama švelnaus ir šilto alsavimo, lauki kol užmigs antrasis aukštas ir girdi kaip už durų vyniojami šiugžda popierėliai. Akimirka žavinga ir pilna!

 

2015 m. Gruodis

Gruodžio lietaus kelionė

2015 gruodis, pasipuošėme

****

            Aš nežinau, kodėl lietus ir rūkas šiandien toks šiltas ir tylus. Lašai atsispindi aitrioje lempos  šviesoje lyg perregimos voratinklio gijos, tik musių neįžiūrėsi. Eglė aukšta ir taisyklinga kaip iš pasakos, rodos, apsnigta. Spindi. Šypsenas ir juoką keičia nuliūdę veidai. Esu minioje, skęstu minioje viena iš daugelio. Čia esu, čia stebiu lyg iš dangaus. Sėdžiu, kojom mosuoju ir šypsausi. 

            Vaikų puoštos eglutės girliandos mirksi, dega žvakės, jauku. Tik trūksta baltos, trūksta šviesos ir sniego. Ir dar imbierinių sausainių, kūčiukų, tinginio, pyrago kvapų. Prašo kvapų vaikai, džiūgauja apkabinę eglutę visais įmanomais žaislais, kas vakarą vis naujais - gera. Kepsiu būtinai. Ir tas kvapas prisijaukins mane greičiau nei mažasis princas lapę. Tie metai eina vis greičiau. Noriu, kad jie trumpam sustotų žiemos miegui. 

             - O kodėl Joris vyresnis, o ne aš? - klausia Benas.

           Šypsausi, bet to nepakanka. - Tiesiog taip yra, - tariu. Ir einame iš darželio per tamsą, besisukantį ir purškiantį lietų su pamestu varlės skėčio švilpuku, taškydami balas ir gaudydami likusį spalvą praradusį sniego lopinėlį. Už lango girdėti vaikų balsai. Atėjom.

****

Šaltinis: Rain HD Wallpapers

         

Instrukcija vienai dienai

Šaltinis: Daily Planning Process

    Anądien buvau laisva nuo pareigų vaikams, tačiau savo žmogui parengiau išsamią instrukciją, nes atsiminti viską sunku, o taip pat norėjosi, kad diena praeitų sklandžiai ir numatyti darbai būtų atlikti laiku ir tinkamai. 

******

 Vienos laisvos dienos laiškas/instrukcija

8 val. paskambinti į B grupę ir priminti, kad tėvadienis - grupės tel. 8 XXX XXXXX

9 val. Santariškių vaikų konsultacinėje poliklinikoje Santariškių 7  XXX kab. LOR gyd. X.

• anksčiau ateiti į registratūrą, parodyti siuntimą ir asm. dokumentą (kompens. vaistų pasą) pasiteirauti, ar duos kortelę, ar nunešta, ir kur eiti (manau, ligoninės 4 ar 5 aukštas prie LOR ligoninės skyriaus, lankėmės pas jį kabinete).
• užrašytas tik J. Pasirodyti, ar po operacijos (prieš metus ir beveik penkis mėnesius) neataugo adenoidai (buvo 2-3 laipsnio), nes naktimis dažnai knarkia. Bet sloga būna paprastesnė, gegužę buvo plaučių uždegimas.
• Gydytojo pasiklausti, jei būtų galima adenoidus ir B pažiūrėti, buvo 2 laipsnio, serga dažnai.

11 val. ir 11.30 val. abiems Vilniaus sveikatos namai, berods Povilaičio g. 18, (galima pasitikslinti, ar ne Viršuliškėse, kur dantistai)  pulmonologė X.

• atvykti anksčiau ir pasiteirauti išrašytų siuntimų registratūroje.
• B rugsėjį buvo 2 paūmėjimai, vieną išvaikščiojo, kitą pabuvo namuose be temperatūros, dabar, lapkričio 4 d. ūmus kosulio pablogėjimas su temperatūra - antibiotikai nuo 5 d. prieš tai jau buvom pradėję naudoti vaistus, nes apie 4 dienas kabinosi peršalimas. Liepos antroje pusėje- rugpjūtį kosulio nebuvo. Pirmą pusmetį kosulys kartodavosi maždaug kas mėnesį. Dabar dar geria montelukastą.
• J turėjęs plaučių uždegimą gegužę. Vasarą buvo gerai, atsargiau žiūrime į kosulius, duodame pakvėpuoti ir/ar montelukastą, jei kosulys ryškus ir trukdo. Rudenį buvo keli epizodai, kai gavo vaistų, nepablogėjo.
• Kaip gydytis toliau, ar ką keisti, kaip saugotis?

12 val. J mokykla, A gimtadienis. Taip pat Pasiimti futbolo aprangą (kojinės, marškinėliai, šortai, gertuvė) - popiet iki 18.30 futbolas (gali baigtis anksčiau). Parsinešti dantų šepetuką ir pastą.

• Jeigu kažkas keičiasi, vėluosite, neateisite - pranešti J mokytojai (pietūs 12.20) tel. +370 XXX XXXXX

Pietums yra ir blynų (po folija), kepsnelių po žaliu dangteliu indelyje, koldūnų turėtų būti kameroje.

Jei kils klausimų - skambink.

Ir kaip sekėsi pas gydytojus - paskambink papasakot.

Bučkis.

Paryžius!

          

            Paryžius.
Tylų vakarą žiūriu į sutemusį dangų. Matau Paryžiaus chaosą ir liūdesį.

Gyvenu toliau dėliodama mintis ratu. Laikas nesustoja nei akimirkai. Mes esame čia ir dabar. Aiškinamės, kodėl Netvarkos nykštukai turi barzdas ir kodėl jie seni. Benas užaugęs bus nykštukas ir, jei aš elgsiuos gerai, atneš man dovaną, o jei norėsiu - ir visas dvi! Čia tai bent.

O Paryžius man visad brangus ir mylimas miestas į kurį norėčiau grįžti vėl ir vėl.

Apie spalio saulę, lapus ir pasakas

         Spalio saulėlydžiai ankstyvi ir vėsūs. Geltoni raudoni lapai krenta lėtai ir sukasi vėjyje. Neša mintis, juoką ir paukščių susibūrimus. Nebesirenka septintą - o taip būdavo gera juos stebėti. Vaikai laukia sniego. Ir aš mėgstu kai balta. Gaivu, šviesu. Rudens melancholiją praskaidrina vakaro pokalbiai ir pasakos. Dar ir saulė. Tokia ryški, akinanti dangaus mėlynėje. 

           Ką gi žmonės veikia rudenį? O ką jie dirba visą dieną? Lengviausias paaiškinimas, kad mokykla ir darželis kaip darbelis. O veikti per dieną tikrai yra ką, o kokios istorijos iš to gimsta sugulus tamsiais vakarais. Smagiausia laukti vakarų, šventės - Benas bus papartis! ir jį tai nepaprastai džiugina, sakė, reikės ieškoti marškinėlių su paparčiu. Ak, gera pagaliau po dvejų nelengvų metų matyti iškabintus jo darbelius, girdėti draugystės-nedraugystės istorijas...Pagaliau išaušo būtent toks ruduo!

 

Apie laiko tėkmę, rudens kvapą ir besikeičiančias spalvas

2015 m. vasara. Už lango

        Jau kvepia ruduo. Dar neseniai krito žvaigždės, grožėjomės spindinčiu tamsiu aksominiu dangum. Vėl ruduo. Matau ir spalvos pasikeitė. Ta žaluma dabar tokia turtinga. Žiūrint į tolį mintyse dėliojasi istorijos. Vaikams apie penkių pirštų atostogų kelionę į Afriką, į Vokietijos zoologijos sodą, apie dantuko kirminuko šeimynos namelio praradimą ir keliones. Pasakojau garsiai, o mintyse rašiau apie jūros kvapą ir vėjo išbučiuotą veidą, smėlyje paskendusias pėdas. Rašiau, braukiau daugybę kartų. 

         Kai nelyja, sulig kiekviena diena daugėja geltonos spalvos aplink. Ji tokia sodri. Ištįsta, šešėliuos pasikeičia, lyg gąsdintų šešėlių teatras. Mano ežeras pasikeičia. Tampa šaltas, bet ne svetimas. Antys susigūžusios krante. Vakarai trumpėja, vasara, rodos, buvo taip seniai ir mažojo klausimas "o kada bus atostogos?" atrodo visai vietoje ir laiku, nors kelia šypseną. 

           Tie vakarai praturtina namus. Mažasis nori išmokti rašyti raides - ir vis bando, rašo savo raidę su pilvais. Klausinėja ir brolio, kuris lyg gyva enciklopedija kantriai aiškina esmių esmes, kad net klausinėtojui kantrybės pirtrūksta. Man nejučia ima kvepėti imbieru. Antrą kartą mielas ruduo.

Alsuojantys ilgi vasaros vakarai

Vienas vasaros vakaras

             Už lango karštis tyliai šnabžda, kad jau vasaros vidurys čia pat. Ir dienos ėmė trumpėti. Smagiausias dalykas vasarą - atostogauti. Šiemet pati savim stebiuosi - man užtenka ramiai ir tyliai sėdėti ir žiūrėti į žalią tolį, dar vanduo, kad būtų šalia. Galėčiau valandas taip sėdėti. Mintys galvoje stuksena choru.

              Vasara žavi paprastumu, kurio gyvenime kuo toliau, tuo labiau trūksta. Draugai išnykę. Visi apmąstymai pakeičia formas, kai kalbiesi su vaikais. Tas bene vienintelis likęs bendravimas yra toks tikras ir paprastas, kad tiesiog tuo džiaugiesi. Lyg atrastum Ameriką iš naujo.

                Kai lieki vienas, viskas dūžta. Stebiesi, kodėl vis dar nešiojiesi jaunystės plytas. Sunkiausia tuomet žvelgti į tolį ir laukti savo krintančios žvaigždės.

Vienos nakties istorija

Mano kava vieną birželio rytą

          Gili naktis. Taksi atvažiuoja nespėjus nei mirktelėti. Sutikrinu numerį - šitas. Vairuotojas atrodo malonus, mašina kleranti. Pajudam.
      - Nu, po perkūnais, ko čia stovi - aaa, lauki, kad pasitraukčiau - gerai, - šneka vairuodamas, o priešais iš tikrųjų taksi lūkuriuoja.

         Prisiglaudžiu prie kėdės. Žaibiškai šokam atgal ir kertam prospektą.
       - Įsivaizduoji pastatė ženklą - griausmas, draudžia tokiom valandom važiuoti, bet negi man dabar važiuot aplinkui! Nesąmonė, ar ne? - visi nori užsidirbti, - priduria.
        Kultūringai linksiu galva, dar šypsaus. Pasižiūriu, ar tikrai yra taksi atributų. Sankryžoj už upės suka į kairę nesulaukęs žalio šviesoforo signalo.
       - Negi dabar lauksi - gi nieko nėra, reikia sukti. Hmm..., buvo galima tiesiai važiuoti ir pralėkti - kalba vairuotojas.
       - Gal geriau nelėkti, bet saugiai, - bandau įsiterpti.
       Bet manęs negirdi. Aplenkiam normaliai važiuojančią mašiną. Gerą kelio gabalą važiuojam bet kaip priešpriešine juosta ir su vėjeliu.
     - Ar tau šalta? - klausia manęs ir įjungia šildymą lyg žiemą. Akimirkai nustembu ir įsikimbu į mašinos sėdynę. Tikiuosi kuo greičiau grįžti namo. Pradaro langus. Po kiek laiko susisgrimba ir išjungia.
     - Po perkūnais, nu ir karštis.

     -Važiuokite į šiaurę, - pasigirsta navigacijos balsas automobilyje visai šalia namų. Susiimu galvą rankomis. Lyg ir ima keistas juokas. Ir vėl suka į kairę nesulaukęs žalios šviesos, dar kartą, įvažiuoja ne ten.
    - Po perkūnais, - nustemba. Atsiskaitom. Aš pagaliau namie. Ak, kaip gera.

Apie kvepiančią vasarą, nesibaigiančius darbus ir jūros ošimą

Jūra, 2015 gegužė

           Ten, kur ošia jūra ir tyvuliuoja vanduo, slepiasi žvaigždės. Šiandien jau kvepia vasara. Karštis užpila akis ir pradangina atostogų laukime. Stebiu tą patį vandens telkinį - nedrįstu vadinti jo ežeru - beveik kasdien. Šiandien vanduo nenusakomos spalvos, o aplink taip sodriai žalia - žolė, medžiai neįsivaizduojamai aukšti, rodos, pilni knibžda nenusakomos aibės gyvių. Akimirkai, kiaurai košiant šiltam vėjui, plaukams užkritus ant akių, išsigąstu. 

        Beveik nužydėjo pienės, alyvos dar gražios. Gegužė pralėkė akimirksniu: mūsų nepaleidžiančios ligos, atokvėpiai, pirmieji buvimo gamtoje džiaugsmai, darbų karuselė, iš nuovargio neklausanti mašina, paieškos, jūros gurkšnis, smėlis kopose ir krante, gimtadieniai (mažajam jau 4-etveri!). Tikiuosi, vasarą pavyks dažniau sustoti ir pasigrožėti nepaprasto grožio akimirkom kaip šįryt. 

       Gera tiesiog atsidaryti balkoną lyg terasoj, plačiai atverti langus, įkvėpti gaivaus ryto oro gurkšnių, ramiai lyg sulėtintam filme gerti baltą pieno kavą, kvepiančią cinamonu, užuosti bundančias mano mėlynai geltonas gėles, netgi prisiminti mankštą. Tokie rytai stiprina - kaip gera atsikelti anksčiau!

 Susiję rašiniai:

11 dienos optimizavimo principų

Vertybės, prioritetai ir gebėjimas išlaikyti švarią galvą

Vertybės, prioritetai ir gebėjimas išlaikyti švarią galvą

Druskininkai, 2015 m. balandis

               Pastaruoju metu vis bėgu. Nors pastebiu nuostabų, keičiantį spalvas ežerą su besileidžiančių ančių nutaškytais purslais, medžių žalius žiedus, besišypsančius žmones, imu karts nuo karto girdėti tylą ir stebėtis iš kur gi balandį tos pienės žydi, o ten, kamuolyje susisukę debesys lyg dykuma. 

              Nieko naujo, viskas lyg kaip ir visada. Tačiau būtinai kas nors, o tai gali būti nutikimas, liga, įvykis, ar dar kas - sudrebina tą mano bėgimą. Štai anądien buvo gimtadienis (6), laukia kitas (4) - o kaip bėga laikas - dabar liga, ir atsitrauki, sustoji minutėlei, įkvepi. Ir tada aš nušvintu. Kaip Saulė. Imu atsirinkti svarbiausius dalykus iš visų labai labai svarbių, atkreipiu dėmesį į savo komforto zoną, netgi nusprendžiu pasirūpinti savimi, kad toliau galėčiau lėčiau bėgti, mylėti ir dalinti meilę saviems.

               Toks tas mano pasaulis. Stengsiuosi, kad suktųsi lėčiau.

Susiję rašiniai:

Rytinis pavasario bėgimas

Kino pavasario kerai arba šilto pavasario linkėjimai

Upės Vingis, 2015 m. kovas

        Ir vėl pavasaris. Toks tolimas - artimas, su pūgomis ir audromis, su tyliai paskendusiomis svajonėmis. Pavasaris man daugiau nei dešimtmetį tolygu Kino pavasariui. Vidinė dvikova tyliai pasideda ginklus. Iki kito karto. 

       "Feliksas ir Meira", kuriuo prasidėjo mano Kino pavasaris, stebino reglamentuotu žydų taisyklių griežtumu. Lyg betikslis apribojimas to, ko net nebandei. Tokioje aplinkoje ypač paliečia jaukiai paprasti atradimai - uždraustas akių žvilgsnis kuria stebuklus. Įdomu, kad visai kitokiu žydų kultūros ir gamtovaizdžio įspūdžiu festivalį užbaigiau - filmu apie žydų moteris kariuomenėje, šmaikščiu "Nulis motyvacijos". 

       "Sivasas" - keistai išaustas, gamtos šaltumo užgrūdintas filmas, kuriame nėra moterų, nes "vyrų pasaulyje moterims nėra vietos," - po filmo teigė režisierius. Buvo labai keista tai girdėti salėje, kurios didžiąją auditorijos dalį sudarė būtent moterys. Šunų kovos - be galo keista pramoga, o šaltos gamtos stepės - užburia, kaip ir šuns ir berniuko draugystė. Berniuko, kuris dar vaikas, bet tam tikroje aplinkoje turi elgtis ir priimti sprendimus lyg suaugęs. Kažin, ar tai labiau užgrūdina, ar palieka randus sieloje.

       "Mamytė" - sunki tema, kuri pateikta su juoko dozėmis. Apgalvoti, priimti sprendimai, keičiantys gyvenimus. Kelio atgal nėra. Tokiomis akimirkomis gaila, kad realybė tik viena. Tas žmogaus, tampančio suaugusiu, santykis su mama yra ta gija, kuri lemia tolesnį jo gyvenimą. Gaila, kad santykį turi apspręsti tik mama, nes sūnus pagal amžių dar nepajėgus savo galiomis priimti tokius sprendimus. Tikrovė ir svajos, draugystė ir vienatvė, aplinkybės lyg E. Munch "Šauksmas" - aidi tyruose ir nepaklūsta žmogiškajai tvarkai.

         Tokia ta pasaulio, šeimos tvarkos ir ypatumų analizė atskleidžia ne visai tokį pažinimo medį, kokio norėtume. Tačiau filme šeimai "Namai" pasaulio dėlionė atrodo kur kas paprasčiau, visai nesvarbi pamesta kepurė ir šalikas - o be galo gera, kai nugali ramybė, taika ir gerumas.

         To ir linkiu visoms šeimoms švenčių proga - džiaukitės pavasariu, artėjančia šiluma ir būkite laimingi. 

         O aš lauksiu 'savo' gimtadienio, kuris netrukus išauš - prisiminsiu tą gaivaus ir šilto, saulėto pavasario rytą, kai pirmąkart tapau mama.

Rytinis pavasario bėgimas

2015 m. kovas. Pietūs

 Bėga dienos. Bėga viena po kitos. 

- Šiandien savaitgalis, ar darbo dienelė? - pasigirsta vaikiškas susirūpinimas. - Ne, aš nenoriu darbo dienos, ne, aš nenoriu savaitgalio, aš noriu pagulėti! - spygauja mažasis rytais. - Man reikia dar pažaistiii!

  Dvi minutes. Penkias, keturias - sutarta. 

- Ar čia braškių uogienė?

- Taip, taip - linksiu ir šypsaus. 

- Gerai. Man per mažai košės! Noriu dar! O kodėl neuždegei žvakės?

 - Kur pasakėlė, buvo?

 - Dar ne - klausomės, kikenam, džiaugiamės saulės spinduliais virstančiais pro langą.

Susipakuojam, išvirstam klegėdami pro duris po vieną, pamaigo skambutį, kas netingi, pabarbena turėklus. 

  - Tu ką, gi kūdikį pažadinsi, pameni, kaip kaimynas iškišo galvą ir tave barė - auklėja didysis. Kažin ar smagu turėti tiek auklių. Bet gi niekas neklausia. 

 - Labas rytas, valytoja! - šūkteli mandagūs ir linksmi vaikai. 

  Sėdim mašinoje.

 - O kur mano kiškis, kiškį pamiršau - sriūbauja susikrimtęs Benas.

Lekiu su vėjeliu, tarpais pašūkauju, atnešu - visi laimingi. Patikrinom padangas, riedam. Aptariam troleibusus, degalines ir taksi. Autoūkis - be galo svarbus reikalas, kai pagalvoji.

 - Laaabas rytas, labas rytas, kiemsargi! Kodėl šluoji? - pasiteirauja nustebę ir lenktyniaudami nuskrieja pirmyn.

 Atsibučiuojam, linkim gražios dienos broliui, mažasis su kiškiu lekia pas save, apsikabinam. Gera. Kasryt šypsaus, nes tie rytai nepaprasto grožio.

  Tokia graži dienos pradžia, ak! Dangus toks mėlynas, vaikų juokas dar aidi, o aš vis dar juokiuos ir lekiu pirmyn.

 

Apie pavasarį, paukščius ir vandens kvapą ore

Neries vingis, 2015 vasaris

        - O kodėl gulbės nemoka kalbėti, o antys sako tik "kre kre kre"? - klausia Benas. - O kodėl jos nori batono, o sausainių nemėgsta ir šnypščia?
        - Paukščiai kalba - savo kalba, o šnypščia, nes nekantrauja - nori dar valgyti - atsakau.
         Lesiname. Benas atsikanda ir nenorom numeta įkyruolei, iš rankos lesančiai gražuolei ančiai gabalėlį batono.
    
       Traputis gulbėms nepatinka - pyksta. O kokia graži gulbių šeimyna - vaikas jau visai didelis, beveik baltas, su keliom pilkšvom dėmėm, ilgu kaklu. Mokosi skraidyti - plasnoja į kitą krantą - nepaprastai gražu. Akimirkai išvaiko įkyrias besipešančias antis. Būriui sugrįžus - antims viskas tinka - nespėjam sukinėtis ir barstyti. 

        - Štai ten  upė ir ten kitoj tilto pusėj upė - matai, dvi upės! - džiūgauja. - O jeigu tiltas sugrius, mes įgriūsime į upę?
       - Tiltas tvirtas - nesugrius - šypsausi - smagu šalia kodėlčiaus.
     Greitu žingsniu vejamės dviračiu riedantį brolį.

        - O čia bėga vanduo - galėtų valandą žiūrėti į iš žemės trykštantį šaltinį - o kaip jis čia pasidarė, jis bėga vamzdžiais? O kodėl čia šulinys, žiūrėk, čia monetos! - sušunka. O kodėl čia įmetė pinigus? Tėti, ten, dugne, vandeny mes matėm daaug pinigų!..

      Begalinis smalsumas žavi, jei mes, suaugę, turėtume bent dalelę vaikiško smalsumo - jis būtų žingsnis sėkmės link.

Paskutinė apledijusi autobuso stotelė

2014 m. gruodis, Trakai, spengianti žiema

         Autobuse žiūriu pro langą. Maži, vienodi, monotoniški dėžučių langai lekia pro šalį, matyti trys, septynios uždegtos lempos, viename lange šviečia futbolo ekranas - žiūrovų nesimato, kitame - palinkusi prie kompiuterio figūra, trečiajame - šeima vakarieniauja, štai ten išryškėja keisti, raitytais raštais, senoviniai tapetai, tos šviesos - be simetrijos. Vaizdas nutolsta, nespėjau suskaičiuoti langų.

      - "Va šiandien dar padūks vaikai, o ryt jau išvažiuos - sako šviesaus ir linksmo veido moteris. -Nejučia girdžiu jaukų pokalbį.

        -  Taip, linksma, kai jie būna. O ką veikt, kai esi vienas - šešėlio baugu - pritaria antroji.

      -  Na, pažiūri filmą, aš dabar žiūriu detektyvą per televiziją ir jau laikas miegoti. Šiandien, kuri diena - a, penktadienis - visai nieko nerodo penktadieniais".

Moterys smagiai suklega, švelniai nusijuokia ir sutaria susitikti ryt.

        Šypsausi. Net susigraudinu. Gera žinoti, kad jos myli vaikus. Stovint prie durų moteris už manęs žiovauja balsu - lyg žvėrelis. Kikenu. Penktadienis. Išlipusi einu per šerkšnu spindinčią lyg blizgučiu nuklotą žolę, kur ne kur matyti susitelkę ledo kupstai - mojuoja išeinanti žiema. Džiūgauju kaip vaikas, nes diena buvo tokia saulėta, lyg ieškotum žibuoklių, o šiltas žvaigždėtas vakaras tikrai kvepia pavasariu. 

Draugai, šaltas Lietuvos gimtadienis ir žvilgsnis atgal

Žiema, 2015 m. kvepia pavasariu

             Anądien, kai sukinėjosi snaigės už lango ir sniegą taršė vėjas, pagalvojau apie draugus. Tuos, kurie arti, toli, išėję, tikri ir netikri. Bėgant metams draugų mažėja. Todėl, kad keitiesi pats, keičiasi aplinka, žmonės, gyvenimo būdas, interesai, atsiranda šeima, jai būdingi džiaugsmai ir vargai, klostosi arba nesiklosto karjera, priimi kitus, kiti tave priima arba ne, ir dar milijonas kitų todėl, kad...  

          Lekiant nuo kalno su vėjeliu, rodos, visi draugai, lyg imsi ir visus apkabinsi, išbučiuosi. Berniukai jau tampa draugais. Jie daugiau nei draugai - mes lyg viena komanda - kalbamės iki išnaktų, džiūgaujam kine pamatę meškiuką garmantį su vonia nuo laiptų, mėtomės gniūžtėmis, statom tvirtoves, aptariam dieną ir nakties sapnus, mėgstam gražiai pusryčiauti, apsikabinti, mylėti. Mūsų daug ir mums gera. 

          Vadinasi, užtenka žinoti, kad ten toli yra retai apkabinamų, bet tikrai esančių žmonių žemėje, kuriems esi dėkingas už dalinimąsi ir buvimą šalia, už prisiminimus, šilumą, juoką ir meilę tokiam, koks esi. Besąlygiškai. Šiandien tokia ypatinga diena. Per šventes gimę apmąstymai būna ypatingi - sušildyti istorijos. Mūsų istorijos.

          "O mūsų nėra ir mūsų nebus. Susirinkim žaislus ir važiuojam namo..." - skamba švelnus balsas  ir saulė spindi už lango.

Ankstyvo sekmadienio ryto miestas

Sekmadienio ryto tuščia miesto gatvė, 2015 sausis 

         Negaliu liautis galvojus apie spalvotas žuvis. Šįryt, tokį tuščią sekmadienio rytą, kai mieste tylu, ramu ir gera, po SPA jos taip į mane žiūrėjo, tos keistai šonuose didžiulės išvirtusios akys atrodė, lyg kažką suprastų, gal net slėptų, nes nesupratau, ką nori pasakyt. 

         Suskaičiavau bent dešimt mažyčių spindinčių sidabrinių, penketas oranžinių, o kur dar kelios rūšys didelių ir lėtų raštuotom uodegom žuvų. Akmenukai išdėstyti netolygiai - taip gražesnis dugnas. Viena skabė žolę ir į mane nekreipė dėmesio.

         Kažin ar akvariumas visas jų pasaulis, ar ir jos kaip ir mes stengiasi negalvoti apie didingą visatą, planetas, asteroidus ir atomus. Jei nuoširdžiai galvoti ir suvokti mus lyg skruzdėles milžiniškam skruzdėlyne - darosi baisu. Baisu būti mažu ir nereikšmingu bent sau.

         Gražus tas sekmadienis, kai gali galvoti tik apie žuvis, stebėti vaiką besitaškantį vandeny, ar abu mosuojančius kardais, siaučiančius kare, nes gi namuose skraido malūnsparniai.

Švelnaus dvelksmo žibuoklės sausį

2015 m. sausis

         Nors sausis jau persirito į antrą pusę vis dar norisi grįžti atgal - tokia jau ta duoklė praėjusiems metams. Lyg užsitęsęs blogas įprotis. 

      Atėjus naujai dienai, naujam vakarui, tamsoje apžiūrėjus tvirtovę ir ledą ant žolės, bežaidžiant parduotuvę ir po žvaigždėtu vakaro dangumi valgant įsivaizduojamus braškinius ir bananinius ledus, užsigeriant meduizinėmis sultimis, klausantis aidinčio radijo dainų, čiuožiant nuo apšerkšnijusios čiuožyklos, lekiant ant supynių, skraidant geltonomis supuoklėmis ir tamsoje aidint juokui, spingsi išilgais šešėliais papuoštos keistos mano miesto šviesos. Prieblanda.

     Tos lempos visad mane domino, primindavo nesibaigiančius kelius, subėgančius į perspektyvą, namus su mėlynais langais ir žaliais langeliais, o kiekviename jų po atskirą kvepiantį gyvenimą. Istoriją iš kurios turėtume mokytis. Turbūt taip ir yra. O daugiausiai mes išmokstame iš savo jausmų - istorija supina jų didžiausią pynę.

     - Mama, bėgam, - pasigirsta. Ir mes bėgam, vos spėju vytis.

Naujas laiko ratas

2014-12 Žiema

        Netikėtai grįžo žiema. Tokia pūga už lango, snaigės šoka ratu ir neria į rūką. Metai prasideda nauja jėga, kurios nesitikėjome. Dar aidi spalvotų fejerverkų garsai ir dūmų apsupty kur ne kur blyksčioja nevykęs televizijos bokšto eglės spindulys, o ten, anapus gatvės iš balkono krenta spalvoti lapeliai, sukasi vėjyje ir paskęsta baltame triukšme. 

      Metai prabėgo lyg dar vienas didelis milžino žingsnis - toks, kokį norėtųsi sustabdyti. Paprašyčiau palaukti, neskubėti. Tas bėgimas - lyg nesibaigiantis maratonas. Derėtų pergalvoti žingsnius, arba keisti batus į septynmylius.

    Sausis - ilgas ir sunkus, kol įsibėgės nuokalnė; Vasarį - laukiu Knygų mugės; Kovą - Kino pavasario; Balandį ir Gegužę užpūtę žvakutes paaugs vaikai, Birželis jau kvepės jūra, Liepa lepins šiluma, o Rugpjūtis - žvaigždėtu dangum; Rugsėjis atneš naujus beveik mokyklos vėjus, Spalis pildys savo istoriją, Lapkritį kris paskutiniai lapai, o Gruodį vėl stebėsimės, kur dingo Metai. O gal galėtų gražios dienos bent trumpam sustoti?

    Nauja karuselė tuoj vėl įsibėgės. Pajudės ir pripildys baltas mintis baltų svajonių apie baltas atostogas prie jūros balto smėlio.