Manęs vyras vis klausia „kas gi pasikeitė po
vestuvių?“, ir štai, pasitaikė puiki proga jam atsakyti. Tų pasikeitimų lyg ir
nėra daug, nes iki santuokos kartu gyvenome trejus metus, bet vis dėlto yra.
1. Pirmiausia, kas man labai svarbu,
atsiranda didesnis saugumo jausmas – nėra taip paprasta viens, du, trys ir
išeiti. Kita vertus tai, gali tapti ir gniaužtais..
2. Taip pat vaikai vis dar planuojami
santuokoje – toks modelis priimtinas ir man.
3. Aiškus santaupų planavimas - šeimos
pajamos ir išlaidos yra bendros.
4. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save
daro sąmoningą įtaką pokyčiams, t.y. prieš priimdamas tam tikrus sprendimus
(pvz. dėl skyrybų) turi daugiau laiko apmąstymams, nes pokyčiai reikalautų
daugiau pastangų nei tiesiog gyvenant kartu.
5. Balansas. Ramybė, aiškumas. Galima
neigti ir visa gerkle šaukti, kad ramybę ir pilnatvę gali jausti ir tiesiog
gyvendamas kartu, tačiau man susituokus ramybė tampa apčiuopiamesnė ir
akivaizdesnė. Ji tiesiog kitokia.
6. Gyvenamoji vieta skirta tik šeimai
(nebegyvename „bendrabučio tipo“ bute su kambariokais).
Galima būtų sąrašą
plėsti, bet, manau, šių įvardintų bruožų pakanka, teiginiui patvirtinti, kad
vis dėl to tų pasikeitimų yra. Visi mes siekiame gero, geresnio gyvenimo.
Turime tikslų svajonių, tad, natūralu ir žmogiška, kad reikia žmogaus su kuriuo
norėtum visa tai išgyventi. Santuokoje juk esi ir džiaugsme, ir varge, taigi gero
gyvenimo siekiamybę pritaikyčiau ir šiame amplua. Santuoka suprantama kaip
simbolis, susijęs su tam tikra rizika. Nepaisant jausmų antplūdžio ir rožinių
akinių, svarbu, kad rizika būtų pamatuota ir apmąstyta. Sakoma, „nerizikuosi –
nelaimėsi, negersi šampano“, taigi galbūt būsi tas laimingasis, kuris sėkmingai
švęs santuokos penkiasdešimtmetį ir senatvėje užaugus vaikams vėl vaikščios
susikibęs už rankų. Sentimentalu? Tiesa, bet juk taip gera ir gražu pamatyti
parke senyvo amžiaus porą nesikivirčijančią, o ramiu lėtu žingsniu einančią ir
diskutuojančią kad ir perskaitytos knygos klausimais. Tobula ir siektina laimės
išraiška.
Santuoka kaip
tradicijos forma egzistuoja šimtmečius, bet ji silpsta, tikėtina, kad vėliau dar
labiau nunyks, bus pakeista tiesiog partnerystės įsipareigojimu, ar išlaikys
tik gyvenimo draugo poziciją. Visuomenės susvetimėjimo idėjos kontekste
santuoka kaip šeimos įteisinimo institucija įprasmina būtį. Žinoma, yra žmonių,
vienišių, kuriems gerai būti vieniems, bet iš esmės mums reikia kito žmogaus.
Kito žmogaus artumą reikia priimti, savąjį duoti. O mainai net ir viduramžiais
turėjo nerašytas taisykles.
Dar vienas aspektas –
moralinis. Jeigu vis dėl to nepavyksta dviems žmonėms žiūrėti viena kryptimi,
retai kada pasiseka gražiai ir ramiai, be priekaištų dėl nepateisintų lūkesčių,
išsiskirti. Atskira tema, kodėl taip nutinka žmonėms, kurie, rodės, viską vienas
dėl kito galėjo padaryti ir meilė gimė lyg ir neišsemiama. Bet tokia jau
realybė – būsi sėkmingas, arba ne.
Iš kartos į kartą
perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos
visuomenė. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus
racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir
įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė,
vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą
jausmą. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Emocijos žaidžia
saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę
apskritai.
Vasarą bus 4 metai kaip
gyvename santuokoje, turime du sūnus. Tikiuosi, ir po daug metų santuokoje (tikiu,
kad ji tvirta), galėsiu išdėlioti pasikeitimus panašia tvarka.
