Rytinis pavasario bėgimas

2015 m. kovas. Pietūs

 Bėga dienos. Bėga viena po kitos. 

- Šiandien savaitgalis, ar darbo dienelė? - pasigirsta vaikiškas susirūpinimas. - Ne, aš nenoriu darbo dienos, ne, aš nenoriu savaitgalio, aš noriu pagulėti! - spygauja mažasis rytais. - Man reikia dar pažaistiii!

  Dvi minutes. Penkias, keturias - sutarta. 

- Ar čia braškių uogienė?

- Taip, taip - linksiu ir šypsaus. 

- Gerai. Man per mažai košės! Noriu dar! O kodėl neuždegei žvakės?

 - Kur pasakėlė, buvo?

 - Dar ne - klausomės, kikenam, džiaugiamės saulės spinduliais virstančiais pro langą.

Susipakuojam, išvirstam klegėdami pro duris po vieną, pamaigo skambutį, kas netingi, pabarbena turėklus. 

  - Tu ką, gi kūdikį pažadinsi, pameni, kaip kaimynas iškišo galvą ir tave barė - auklėja didysis. Kažin ar smagu turėti tiek auklių. Bet gi niekas neklausia. 

 - Labas rytas, valytoja! - šūkteli mandagūs ir linksmi vaikai. 

  Sėdim mašinoje.

 - O kur mano kiškis, kiškį pamiršau - sriūbauja susikrimtęs Benas.

Lekiu su vėjeliu, tarpais pašūkauju, atnešu - visi laimingi. Patikrinom padangas, riedam. Aptariam troleibusus, degalines ir taksi. Autoūkis - be galo svarbus reikalas, kai pagalvoji.

 - Laaabas rytas, labas rytas, kiemsargi! Kodėl šluoji? - pasiteirauja nustebę ir lenktyniaudami nuskrieja pirmyn.

 Atsibučiuojam, linkim gražios dienos broliui, mažasis su kiškiu lekia pas save, apsikabinam. Gera. Kasryt šypsaus, nes tie rytai nepaprasto grožio.

  Tokia graži dienos pradžia, ak! Dangus toks mėlynas, vaikų juokas dar aidi, o aš vis dar juokiuos ir lekiu pirmyn.

 

Ankstyvo sekmadienio ryto miestas

Sekmadienio ryto tuščia miesto gatvė, 2015 sausis 

         Negaliu liautis galvojus apie spalvotas žuvis. Šįryt, tokį tuščią sekmadienio rytą, kai mieste tylu, ramu ir gera, po SPA jos taip į mane žiūrėjo, tos keistai šonuose didžiulės išvirtusios akys atrodė, lyg kažką suprastų, gal net slėptų, nes nesupratau, ką nori pasakyt. 

         Suskaičiavau bent dešimt mažyčių spindinčių sidabrinių, penketas oranžinių, o kur dar kelios rūšys didelių ir lėtų raštuotom uodegom žuvų. Akmenukai išdėstyti netolygiai - taip gražesnis dugnas. Viena skabė žolę ir į mane nekreipė dėmesio.

         Kažin ar akvariumas visas jų pasaulis, ar ir jos kaip ir mes stengiasi negalvoti apie didingą visatą, planetas, asteroidus ir atomus. Jei nuoširdžiai galvoti ir suvokti mus lyg skruzdėles milžiniškam skruzdėlyne - darosi baisu. Baisu būti mažu ir nereikšmingu bent sau.

         Gražus tas sekmadienis, kai gali galvoti tik apie žuvis, stebėti vaiką besitaškantį vandeny, ar abu mosuojančius kardais, siaučiančius kare, nes gi namuose skraido malūnsparniai.

Rudens rytas, kai bokštas paskendęs debesyje

Šaltinis: Landscapes 2.0

           Auksinis rudens rytas ritasi nuo kalno. Rytinis miesto šurmulys įtraukia ir praryja. Visai dienai. O paskui ateina naktis. Tokia šalta, žvaigždėta ir juoda. Rudens miegas kaip meškos. Aušta lėtai. Užsidėjus nematomą baltai juodą skrybėlę gali stebėti miestą, tarsi knibždantį skruzdėlyną. Savotiškai baisu būti vienam iš daugelio.

       Kartoju sau "Erelio dovana yra galimybė turėti galimybę", žodžiai su milijonu, tūkstančiais milijonų prasmių. <...> "Kiekvienam gyvam padarui, jei jis šito trokšta, garantuojama galimybė ieškoti plyšio į laisvę ir per jį iškeliauti <...> (Castaneda, 2008).

Rytas, kuris ištirpęs žolėje

Šaltinis: Už tuštybės ribų

      Rytas. Rytinė kava lygiu lyg veidrodis paviršiumi. Rytinis saulės tunelis ant išbalusios žolės su perregimom pienių dulkėm nepaprastai spindi. Baigiasi kovas. Įsibėgėja pavasaris. Gražu. Tik ramybė kažkur išnyko. 

    "Susiduręs su kliūtimis, kurių negali įveikti, karys trumpam atsitraukia. Jis leidžia savo protui klaidžioti. Tuo laiku užsiima kitais dalykais. Bet kokiais. <...> Kiekvienas gali matyti, ir vis dėlto mes nusprendžiame neįsidėmėti to, ką matėme" (Castaneda, 2008).

    Galbūt todėl kasmet stebimės pavasariu ir lyg vaikai klausinėjame "kodėl"?