2015 m. kovas. Pietūs
Bėga dienos. Bėga viena po kitos.
- Šiandien savaitgalis, ar darbo dienelė? - pasigirsta vaikiškas susirūpinimas. - Ne, aš nenoriu darbo dienos, ne, aš nenoriu savaitgalio, aš noriu pagulėti! - spygauja mažasis rytais. - Man reikia dar pažaistiii!
Dvi minutes. Penkias, keturias - sutarta.
- Ar čia braškių uogienė?
- Taip, taip - linksiu ir šypsaus.
- Gerai. Man per mažai košės! Noriu dar! O kodėl neuždegei žvakės?
- Kur pasakėlė, buvo?
- Dar ne - klausomės, kikenam, džiaugiamės saulės spinduliais virstančiais pro langą.
Susipakuojam, išvirstam klegėdami pro duris po vieną, pamaigo skambutį, kas netingi, pabarbena turėklus.
- Tu ką, gi kūdikį pažadinsi, pameni, kaip kaimynas iškišo galvą ir tave barė - auklėja didysis. Kažin ar smagu turėti tiek auklių. Bet gi niekas neklausia.
- Labas rytas, valytoja! - šūkteli mandagūs ir linksmi vaikai.
Sėdim mašinoje.
- O kur mano kiškis, kiškį pamiršau - sriūbauja susikrimtęs Benas.
Lekiu su vėjeliu, tarpais pašūkauju, atnešu - visi laimingi. Patikrinom padangas, riedam. Aptariam troleibusus, degalines ir taksi. Autoūkis - be galo svarbus reikalas, kai pagalvoji.
- Laaabas rytas, labas rytas, kiemsargi! Kodėl šluoji? - pasiteirauja nustebę ir lenktyniaudami nuskrieja pirmyn.
Atsibučiuojam, linkim gražios dienos broliui, mažasis su kiškiu lekia pas save, apsikabinam. Gera. Kasryt šypsaus, nes tie rytai nepaprasto grožio.
Tokia graži dienos pradžia, ak! Dangus toks mėlynas, vaikų juokas dar aidi, o aš vis dar juokiuos ir lekiu pirmyn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą