Vertybės, prioritetai ir gebėjimas išlaikyti švarią galvą

Druskininkai, 2015 m. balandis

               Pastaruoju metu vis bėgu. Nors pastebiu nuostabų, keičiantį spalvas ežerą su besileidžiančių ančių nutaškytais purslais, medžių žalius žiedus, besišypsančius žmones, imu karts nuo karto girdėti tylą ir stebėtis iš kur gi balandį tos pienės žydi, o ten, kamuolyje susisukę debesys lyg dykuma. 

              Nieko naujo, viskas lyg kaip ir visada. Tačiau būtinai kas nors, o tai gali būti nutikimas, liga, įvykis, ar dar kas - sudrebina tą mano bėgimą. Štai anądien buvo gimtadienis (6), laukia kitas (4) - o kaip bėga laikas - dabar liga, ir atsitrauki, sustoji minutėlei, įkvepi. Ir tada aš nušvintu. Kaip Saulė. Imu atsirinkti svarbiausius dalykus iš visų labai labai svarbių, atkreipiu dėmesį į savo komforto zoną, netgi nusprendžiu pasirūpinti savimi, kad toliau galėčiau lėčiau bėgti, mylėti ir dalinti meilę saviems.

               Toks tas mano pasaulis. Stengsiuosi, kad suktųsi lėčiau.

Susiję rašiniai:

Rytinis pavasario bėgimas

Ramybės beieškant: Desideratos išmintis

  Yra toks tekstas prie kurio vis grįžtu. Daug apie jį rašoma ir čia, ir čia. Perskaitau ir tampa ramiau. Lyg kažkas prieš pusę tūkstantmečio būtų nupasakojęs kaip būti laimingu.O laimės juk niekas nedalina, ją reikia susikurti pačiam.

Desiderata

  Ženk ramiai tarp triukšmo ir skubėjimo – atmink, kokia palaimą galima surasti tyloje. Neatsisakydamas savęs, visada, kai tik įmanoma, gerai elkis su kitais žmonėmis. Savo tiesą dėstyk aiškiai ir ramiai. Išklausyk kitų, juk net kvailys ir netikėlis turi savo istoriją. Jeigu bandysi lygintis su kitais, gali pasijusti tuščias, apkars ir gyvenimas, nes visada surasi geresnių bei blogesnių už save.

  Tegul tavo laimėjimai ir planai bus Tavo džiaugsmo šaltinis. Savo darbą, kad ir koks jis būtų kuklus, atlik iš širdies: jis yra tikra vertybė kintančiuose likimo vingiuose.

  Būk atsargus įgyvendindamas savo sumanymus – pasaulis pilnas apgavystės, bet suvok tikrų dorybių prasmę. Daugybė žmonių siekia dorų idealų, visur gyvenime rasi daug heroizmo.

 Būk savimi, nesistenk nugalėti jausmų, nebūk ciniškas meilės reikaluose, nes pasaulyje, kupiname nejautrumo ir nusivylimo, ji yra amžina kaip žolė.

  Ramiai be nusivylimo, priimk metų naštą, be skausmo ir širdgėlos atsisveikink su jaunyste.
   Ugdyk sielos tvirtybę, kuri skaudžioje nelaimėje galėtų apginti ir taptų tavo skydu. Nesikankink dėl vaizduotės kūrinių. Didelė baimė ir nerimas dažniausiai kyla iš nuovargio bei vienatvės. Laikykis sveikos disciplinos, bet būk sau švelnus.

  Esi visatos vaikas, kaip medžiai ir žvaigždės. Turi teisę čia būti. Ar Tau aišku, ar ne, neabejok, kad visata yra tokia, kokia turi būti. Savo troškimuose ir darbuose būk taikoje su Dievu.

  Ir triukšme, ir gyvenimo sūkury išlaikyk pusiausvyrą. Būdamas apgaulingas, nuobodus su savo neišsipildžiusiomis ir išsisklaidžiusiomis svajonėmis, žinok – pasaulis puikus.
   Būk atidus. Stenkis būti laimingas.

Anoniminis tekstas (1692 m.), surastas senoje Šv.Povilo bažnyčioje, Baltimorėje.

Kas pasikeičia po vestuvių?

 

Rašinys Delfi konkursui tema "Kas pasikeičia po vestuvių"

 

 

  Manęs vyras vis klausia „kas gi pasikeitė po vestuvių?“, ir štai, pasitaikė puiki proga jam atsakyti. Tų pasikeitimų lyg ir nėra daug, nes iki santuokos kartu gyvenome trejus metus, bet vis dėlto yra.

1. Pirmiausia, kas man labai svarbu, atsiranda didesnis saugumo jausmas – nėra taip paprasta viens, du, trys ir išeiti. Kita vertus tai, gali tapti ir gniaužtais..

2.   Taip pat vaikai vis dar planuojami santuokoje – toks modelis priimtinas ir man.

3.   Aiškus santaupų planavimas - šeimos pajamos ir išlaidos yra bendros.

4. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save daro sąmoningą įtaką pokyčiams, t.y. prieš priimdamas tam tikrus sprendimus (pvz. dėl skyrybų) turi daugiau laiko apmąstymams, nes pokyčiai reikalautų daugiau pastangų nei tiesiog gyvenant kartu.

5.  Balansas. Ramybė, aiškumas. Galima neigti ir visa gerkle šaukti, kad ramybę ir pilnatvę gali jausti ir tiesiog gyvendamas kartu, tačiau man susituokus ramybė tampa apčiuopiamesnė ir akivaizdesnė. Ji tiesiog kitokia.

6. Gyvenamoji vieta skirta tik šeimai (nebegyvename „bendrabučio tipo“ bute su kambariokais).

Galima būtų sąrašą plėsti, bet, manau, šių įvardintų bruožų pakanka, teiginiui patvirtinti, kad vis dėl to tų pasikeitimų yra. Visi mes siekiame gero, geresnio gyvenimo. Turime tikslų svajonių, tad, natūralu ir žmogiška, kad reikia žmogaus su kuriuo norėtum visa tai išgyventi. Santuokoje juk esi ir džiaugsme, ir varge, taigi gero gyvenimo siekiamybę pritaikyčiau ir šiame amplua. Santuoka suprantama kaip simbolis, susijęs su tam tikra rizika. Nepaisant jausmų antplūdžio ir rožinių akinių, svarbu, kad rizika būtų pamatuota ir apmąstyta. Sakoma, „nerizikuosi – nelaimėsi, negersi šampano“, taigi galbūt būsi tas laimingasis, kuris sėkmingai švęs santuokos penkiasdešimtmetį ir senatvėje užaugus vaikams vėl vaikščios susikibęs už rankų. Sentimentalu? Tiesa, bet juk taip gera ir gražu pamatyti parke senyvo amžiaus porą nesikivirčijančią, o ramiu lėtu žingsniu einančią ir diskutuojančią kad ir perskaitytos knygos klausimais. Tobula ir siektina laimės išraiška. 

Santuoka kaip tradicijos forma egzistuoja šimtmečius, bet ji silpsta, tikėtina, kad vėliau dar labiau nunyks, bus pakeista tiesiog partnerystės įsipareigojimu, ar išlaikys tik gyvenimo draugo poziciją. Visuomenės susvetimėjimo idėjos kontekste santuoka kaip šeimos įteisinimo institucija įprasmina būtį. Žinoma, yra žmonių, vienišių, kuriems gerai būti vieniems, bet iš esmės mums reikia kito žmogaus. Kito žmogaus artumą reikia priimti, savąjį duoti. O mainai net ir viduramžiais turėjo nerašytas taisykles. 

Dar vienas aspektas – moralinis. Jeigu vis dėl to nepavyksta dviems žmonėms žiūrėti viena kryptimi, retai kada pasiseka gražiai ir ramiai, be priekaištų dėl nepateisintų lūkesčių, išsiskirti. Atskira tema, kodėl taip nutinka žmonėms, kurie, rodės, viską vienas dėl kito galėjo padaryti ir meilė gimė lyg ir neišsemiama. Bet tokia jau realybė – būsi sėkmingas, arba ne. 

Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Emocijos žaidžia saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.

Vasarą bus 4 metai kaip gyvename santuokoje, turime du sūnus.  Tikiuosi, ir po daug metų santuokoje (tikiu, kad ji tvirta), galėsiu išdėlioti pasikeitimus panašia tvarka. 

Apie vertybes, siekius ir gyvenimo gerovę

  Kiekvienas iš mūsų turime savo vertybinę skalę, kurią pritaikome bendraudami, mėgindami suprasti pašnekovą. Skiriasi žmonių patirtys, požiūris, gyvenimo strategijos, todėl kyla nesusikalbėjimo rizika. Rizika kyla ir tarp skirtingo amžiaus tarpsnio žmonių. 
  Vakar plepėjome su sūnum picerijoje ir nuolatiniai beveik trimečio "kodėl" verčia susimąstyti - o kaip teisingai komunikuoti, kad būtum ne interpretuotas, o tiksliai suprastas. "O kodėl tau reikia grąžos?", "kodėl mes nepasiimame šito (odinio sąskaitos dėklo :)?" ir pan. Vaiko pasaulis dar toks trapus. Norisi, kad žmogutis būtų drąsus, nebijotų pasisveikinti, bendrauti, o, kai ima ir iškloja neseniai įvykusius šeimos įvykius nepažįstamam picos išvežiotojui lifte ir dar pergyvena išlipęs savo aukšte, kodėl anas nuvažiavo, nes mat nespėjo išklausyt dar ir wc ir saldainių istorijos.. :) Kur ta riba? Bendrauk, bet su svetimais būk atsargus - kodėl? Juk taip drąsu šiais laikais tiesiog pasitikėti.
  Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. O gal jau post tinklaveikos, nes ir tie tinklai, jau nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Skambus žodis "moralė" ar ne? Demokratija davusi tiek veiksmų laisvės  sociokultūriniame kontekste grįžta bumerangu. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Inovatyvių rinkų kontekste gero gyvenimo kompetenciją (competency for good life) sudaro mokymasis ir emocinė raiška (Rychen, Salganik, 2001; Barkauskaitė, Gudžinskienė, 2007). Emocijos operuoja saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.
  Skaitydama radau išsireiškimą "vertės inovacija" - apibūdinamą kaip naują strateginio mąstymo būdą, kuris pridėtinę vertę kuria diferenciacijos ir mažų sąnaudų siekimo pagrindu (Kim, Mauborgne, 2006, 13 p.). Teigtina, kad tai tiesiog vertybių perkainojimas ir reguliarus atnaujinimas. Ar tai darome? Savirefleksija ko gero labiau būdinga organizacinėms struktūroms. Kita vertus pernelyg įdėmi savianalizė gali imti varginti ir neleisti laiku užmigti. O miego režimas būtinas - išmokau pamoką iš savo vaikų.