Sekmadienio ryto tuščia miesto gatvė, 2015 sausis
Negaliu liautis galvojus apie spalvotas žuvis. Šįryt, tokį tuščią sekmadienio rytą, kai mieste tylu, ramu ir gera, po SPA jos taip į mane žiūrėjo, tos keistai šonuose didžiulės išvirtusios akys atrodė, lyg kažką suprastų, gal net slėptų, nes nesupratau, ką nori pasakyt.
Suskaičiavau bent dešimt mažyčių spindinčių sidabrinių, penketas oranžinių, o kur dar kelios rūšys didelių ir lėtų raštuotom uodegom žuvų. Akmenukai išdėstyti netolygiai - taip gražesnis dugnas. Viena skabė žolę ir į mane nekreipė dėmesio.
Kažin ar akvariumas visas jų pasaulis, ar ir jos kaip ir mes stengiasi negalvoti apie didingą visatą, planetas, asteroidus ir atomus. Jei nuoširdžiai galvoti ir suvokti mus lyg skruzdėles milžiniškam skruzdėlyne - darosi baisu. Baisu būti mažu ir nereikšmingu bent sau.
Gražus tas sekmadienis, kai gali galvoti tik apie žuvis, stebėti vaiką besitaškantį vandeny, ar abu mosuojančius kardais, siaučiančius kare, nes gi namuose skraido malūnsparniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą