Draugai, šaltas Lietuvos gimtadienis ir žvilgsnis atgal

Žiema, 2015 m. kvepia pavasariu

             Anądien, kai sukinėjosi snaigės už lango ir sniegą taršė vėjas, pagalvojau apie draugus. Tuos, kurie arti, toli, išėję, tikri ir netikri. Bėgant metams draugų mažėja. Todėl, kad keitiesi pats, keičiasi aplinka, žmonės, gyvenimo būdas, interesai, atsiranda šeima, jai būdingi džiaugsmai ir vargai, klostosi arba nesiklosto karjera, priimi kitus, kiti tave priima arba ne, ir dar milijonas kitų todėl, kad...  

          Lekiant nuo kalno su vėjeliu, rodos, visi draugai, lyg imsi ir visus apkabinsi, išbučiuosi. Berniukai jau tampa draugais. Jie daugiau nei draugai - mes lyg viena komanda - kalbamės iki išnaktų, džiūgaujam kine pamatę meškiuką garmantį su vonia nuo laiptų, mėtomės gniūžtėmis, statom tvirtoves, aptariam dieną ir nakties sapnus, mėgstam gražiai pusryčiauti, apsikabinti, mylėti. Mūsų daug ir mums gera. 

          Vadinasi, užtenka žinoti, kad ten toli yra retai apkabinamų, bet tikrai esančių žmonių žemėje, kuriems esi dėkingas už dalinimąsi ir buvimą šalia, už prisiminimus, šilumą, juoką ir meilę tokiam, koks esi. Besąlygiškai. Šiandien tokia ypatinga diena. Per šventes gimę apmąstymai būna ypatingi - sušildyti istorijos. Mūsų istorijos.

          "O mūsų nėra ir mūsų nebus. Susirinkim žaislus ir važiuojam namo..." - skamba švelnus balsas  ir saulė spindi už lango.