Apie pavasario gegužę

Kaštonai žydi prie mokyklos, 2016 gegužė

        Įsibėgėjo gegužė. Kadangi dalyvauju džiaugsmingam universiteto gyvenime gegužę, vaikams mokslo metų pabaiga taip pat gegužę - ji ypač kvepianti. Tokia šilta, kvapni ir sunki. Lyg Š o k o l a d a s knygoje (Harris, 2004). Prisiminiau ir H. Wassmo nauja knyga guli ant stalelio - gera pasinerti į istoriją, tiesiog tada nebesu aš. Yra kažkas ten ir aš keliauju lyg sapnuos, su meile stebiu pučiamas penkias gimtadienio žvakutes, pjaunamą šokoladinį kvepiantį tortą. Stebiu - lyg pjaučiau ne aš.

         Aš tyliu. Mėginu tylėti, skęstu mintyse, žiūriu į tolį, horizonte kur ne kur praskrenda paukščiai. Laukiu jų šurmulio elektros laiduos iš tiesų. Kaip anąmet. Lygiai aštuntą. Aš tyliai gaudysiu stebuklingus gamtos kvapus. Džiaugsiuosi vėl uosdama. Ir brauksiu ašarą, kai nieks nematys. Pinsiu pienių vainiką, kuris nuvys, svajosiu, kas bus, nersiu atgal, o kažkur po langais žmonės vedžios šunis, katinus ir save.

           Žemė sukasi. Mėgstama radijo daina rėkia vis garsiau. Nutyla.

Ak, Paris, 2016 balandis

Grįžtantys gandrai, margučiai ir trumpa naktis

Bergamo, 2013 m. pavasaris

              Naktis. Trumpa naktis, tik šviesos trūksta. Šalia garsiai alsuoja Benas. Klausaus, matuoju, mušu. Paslaptinga naktis ir pirmas tortas balkone. Šaldytuve 20 margučių ir, jei Benas norės, ryt jų bus dar daugiau. Pirmi metai, kai jam patiko dažyti ir ilgai nenusibodo. Už lango mėnuo kvepia pavasariu. Šilta ir jauku.

             Mano sapnai neša mane ant kalno. O ten aukštai virpa oras, skleidžiasi medžių pumpurai, žolė įgauna spalvą, čiulba paukščiai ir į širdį smelkiasi ramybė. 

           - Mama, kodėl tu man nepamojavai, kai išėjai? - klausia mažasis primerkęs akį.

       - Nenorėjau žadinti, tu taip saldžiai miegojai, - šypsausi, glostau galvą. Gera apkabinti. Atsigauna.

***

Kino pavasario kerai arba šilto pavasario linkėjimai

Upės Vingis, 2015 m. kovas

        Ir vėl pavasaris. Toks tolimas - artimas, su pūgomis ir audromis, su tyliai paskendusiomis svajonėmis. Pavasaris man daugiau nei dešimtmetį tolygu Kino pavasariui. Vidinė dvikova tyliai pasideda ginklus. Iki kito karto. 

       "Feliksas ir Meira", kuriuo prasidėjo mano Kino pavasaris, stebino reglamentuotu žydų taisyklių griežtumu. Lyg betikslis apribojimas to, ko net nebandei. Tokioje aplinkoje ypač paliečia jaukiai paprasti atradimai - uždraustas akių žvilgsnis kuria stebuklus. Įdomu, kad visai kitokiu žydų kultūros ir gamtovaizdžio įspūdžiu festivalį užbaigiau - filmu apie žydų moteris kariuomenėje, šmaikščiu "Nulis motyvacijos". 

       "Sivasas" - keistai išaustas, gamtos šaltumo užgrūdintas filmas, kuriame nėra moterų, nes "vyrų pasaulyje moterims nėra vietos," - po filmo teigė režisierius. Buvo labai keista tai girdėti salėje, kurios didžiąją auditorijos dalį sudarė būtent moterys. Šunų kovos - be galo keista pramoga, o šaltos gamtos stepės - užburia, kaip ir šuns ir berniuko draugystė. Berniuko, kuris dar vaikas, bet tam tikroje aplinkoje turi elgtis ir priimti sprendimus lyg suaugęs. Kažin, ar tai labiau užgrūdina, ar palieka randus sieloje.

       "Mamytė" - sunki tema, kuri pateikta su juoko dozėmis. Apgalvoti, priimti sprendimai, keičiantys gyvenimus. Kelio atgal nėra. Tokiomis akimirkomis gaila, kad realybė tik viena. Tas žmogaus, tampančio suaugusiu, santykis su mama yra ta gija, kuri lemia tolesnį jo gyvenimą. Gaila, kad santykį turi apspręsti tik mama, nes sūnus pagal amžių dar nepajėgus savo galiomis priimti tokius sprendimus. Tikrovė ir svajos, draugystė ir vienatvė, aplinkybės lyg E. Munch "Šauksmas" - aidi tyruose ir nepaklūsta žmogiškajai tvarkai.

         Tokia ta pasaulio, šeimos tvarkos ir ypatumų analizė atskleidžia ne visai tokį pažinimo medį, kokio norėtume. Tačiau filme šeimai "Namai" pasaulio dėlionė atrodo kur kas paprasčiau, visai nesvarbi pamesta kepurė ir šalikas - o be galo gera, kai nugali ramybė, taika ir gerumas.

         To ir linkiu visoms šeimoms švenčių proga - džiaukitės pavasariu, artėjančia šiluma ir būkite laimingi. 

         O aš lauksiu 'savo' gimtadienio, kuris netrukus išauš - prisiminsiu tą gaivaus ir šilto, saulėto pavasario rytą, kai pirmąkart tapau mama.

Rytinis pavasario bėgimas

2015 m. kovas. Pietūs

 Bėga dienos. Bėga viena po kitos. 

- Šiandien savaitgalis, ar darbo dienelė? - pasigirsta vaikiškas susirūpinimas. - Ne, aš nenoriu darbo dienos, ne, aš nenoriu savaitgalio, aš noriu pagulėti! - spygauja mažasis rytais. - Man reikia dar pažaistiii!

  Dvi minutes. Penkias, keturias - sutarta. 

- Ar čia braškių uogienė?

- Taip, taip - linksiu ir šypsaus. 

- Gerai. Man per mažai košės! Noriu dar! O kodėl neuždegei žvakės?

 - Kur pasakėlė, buvo?

 - Dar ne - klausomės, kikenam, džiaugiamės saulės spinduliais virstančiais pro langą.

Susipakuojam, išvirstam klegėdami pro duris po vieną, pamaigo skambutį, kas netingi, pabarbena turėklus. 

  - Tu ką, gi kūdikį pažadinsi, pameni, kaip kaimynas iškišo galvą ir tave barė - auklėja didysis. Kažin ar smagu turėti tiek auklių. Bet gi niekas neklausia. 

 - Labas rytas, valytoja! - šūkteli mandagūs ir linksmi vaikai. 

  Sėdim mašinoje.

 - O kur mano kiškis, kiškį pamiršau - sriūbauja susikrimtęs Benas.

Lekiu su vėjeliu, tarpais pašūkauju, atnešu - visi laimingi. Patikrinom padangas, riedam. Aptariam troleibusus, degalines ir taksi. Autoūkis - be galo svarbus reikalas, kai pagalvoji.

 - Laaabas rytas, labas rytas, kiemsargi! Kodėl šluoji? - pasiteirauja nustebę ir lenktyniaudami nuskrieja pirmyn.

 Atsibučiuojam, linkim gražios dienos broliui, mažasis su kiškiu lekia pas save, apsikabinam. Gera. Kasryt šypsaus, nes tie rytai nepaprasto grožio.

  Tokia graži dienos pradžia, ak! Dangus toks mėlynas, vaikų juokas dar aidi, o aš vis dar juokiuos ir lekiu pirmyn.

 

Kino šeštadienis II

  Na, ir smagus Kino Pavasario filmas Roman Polanski "Kivirčas" (Carnage, 2011)! Tikrai vertas būti festivalio atidarymo filmu. Neatpasakosiu turinio (kaip Kate Winslet herojė apsivėmė svečiuose ir pan.) ir neapsiimsiu rašyti recenzijos, nes jų šiam filmui yra ne viena, tiesiog noriu atspindėti savo įspūdį.

  Puiki ir įtikinama žinomo aktorių ketverto vaidyba, išlaikytas dėmesys uždaroje erdvėje, rodos, veiksmui ypatingai nesirutuliojant, atsiskleidžia porų nesutarimai, charakterių skirtumai. Išbaigta, netgi preciziška aplinka. Ironiška, kai kurios scenos priverčia kikenti ir atpažinti savo elgesio motyvus. Anądien mano beveik trimetis laksto su gitara rankose po visą butą ir visa gerkle plyšauja "o kodėl aš toks baisus, o kodėl aš toks baisus?". Tonas toks įtikinamas, žemas. Dabar ima nesustabdomas juokas. Kita vertus pagalvoju, auginu du sūnus, o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje, jei būčiau "aukos", ar "nusikaltėlio" tėvų vaidmeny?  Pirmiausia, labai nenorėčiau į tokią nepavydėtiną padėtį papulti, o jeigu teks, kas, matyt, vienaip ar kitaip neabejotina, pageidaučiau, kad ji būtų, kuo švelnesnė. Turbūt visi tėvai to norime. Ta uždara filmo siužeto erdvė - veiksmas bute, ne naujiena, tikrai tokią idėją esu mačiusi, tik niekaip dabar neprisiminsiu konkrečiai kokiame filme, tačiau čia atmosfera perteikta nepaprastai įtaigiai.

  Dviejų berniukų konfliktas tampa įrankiu, norint atskleisti sudėtingus porų santykių aspektus. Gal tas konfliktas ir buvo proga suaugusiams paanalizuoti save ir savo santykius?
  Norintiems gero ir smagaus filmo - rekomenduoju, beveik 80 minučių neprailgs, o dar ir pasijuokti turėsite galimybę.

Kaip kvepia pavasaris?

 Šiandien jau girdėjau ne vieną sveikinimą su pavasariu. Nors ir kalendorinis, bet kaip širdy smagu! Tarsi nauji metai po žiemos miego ateitų tik dabar. Kiek teigiamų emocijų telpa šiame žodyje.
  Netrukus keliausime su vaikais į lauką - žaisti krabo ir bitės. Turbūt teks pabūti ir bite, ir krabu, o būnant krabu ir ateiti į svečius, į namelį, kepti pyragą ir gerti arbatą. Smagus laikas su vaikais. Atrandi tiek daug dalykų iš naujo. Tarsi pasaulis būtų apsivertęs.

  Su pavasariu! Tegu nauji tikslai ir viltys sušildo mūsų širdis. Tikėkime pasaka.