Druskininkai, 2015 m. balandis
Pastaruoju metu vis bėgu. Nors pastebiu nuostabų, keičiantį spalvas ežerą su besileidžiančių ančių nutaškytais purslais, medžių žalius žiedus, besišypsančius žmones, imu karts nuo karto girdėti tylą ir stebėtis iš kur gi balandį tos pienės žydi, o ten, kamuolyje susisukę debesys lyg dykuma.
Nieko naujo, viskas lyg kaip ir visada. Tačiau būtinai kas nors, o tai gali būti nutikimas, liga, įvykis, ar dar kas - sudrebina tą mano bėgimą. Štai anądien buvo gimtadienis (6), laukia kitas (4) - o kaip bėga laikas - dabar liga, ir atsitrauki, sustoji minutėlei, įkvepi. Ir tada aš nušvintu. Kaip Saulė. Imu atsirinkti svarbiausius dalykus iš visų labai labai svarbių, atkreipiu dėmesį į savo komforto zoną, netgi nusprendžiu pasirūpinti savimi, kad toliau galėčiau lėčiau bėgti, mylėti ir dalinti meilę saviems.
Toks tas mano pasaulis. Stengsiuosi, kad suktųsi lėčiau.
Susiję rašiniai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą