Kino pavasaris 2013: Kvartetas

Kino pavasaris 2013, "Kvartetas"

   Kino pavasario 2013 Atidarymo fimas "Kvartetas" tai muzikalios komedijos apie keturis senstelėjusius operos solistus pagal scenaristo Ronaldo Harwoodo („Oskaro” premija už dramą „Pianistas“) pjesę debiutas. 2012 m. Toronto kino festivalyje pirmą kartą parodytas filmas buvo pasirinktas San Sebastiano kino festivalio uždarymo ceremonijai.

   Režisierius Dustinas Hoffmanas apie filmą "Kvartetas" (2012) taikliai teigia - "Kažkas kažkada pasakė: „Senatvė – ne džiaugsmas.“ Kai kūnas ima senti, tampi pažeidžiamesnis, bet visuomet tikėjau, kad siela auga. Man septyniasdešimt penkeri ir, jei pasisekė tiek sulaukti, gali nutikti trys dalykai: gali augti, gali regresuoti arba likti toks pat. O tai, manau, tas pats, kas regresuoti. Bet augti įmanoma."

  Įspūdingi choristų senatvės rūmai didingo parko apsuptyje, kiekvieno tarsi nerūpestingai pateiktos asmeninės dramos ir išlaikytas nuolatinis žiūrovo dėmesys filmo metu kuria lengvos, tačiau įtaigios, optimistinės ir augančios senatvės realiją.

  Filmo humoras, nuostabi ir įtraukianti Muzika, linksmas klegesys nuteikė itin smagiam vakarui. Sveikas požiūris į gyvenimą, operos iškilmingumas ir iškalbingos artistų patirtys kalbėjo už save, ir palaikė optimistinį požiūrį į gyvenimą. Gera gerti geras emocijas, todėl rekomenduoju pusantros valandos nepaprasto muzikalumo ir jaukaus angliško santūrumo derinį.

Plačiau IMDB.

Kino pavasaris 2013: Snieguolė

   Kino pavasario 2013, Kritikų pasirinkimo kategorijai priskirtas filmas "Snieguolė" (2012) nukelia į XX a. pradžios juodai baltos kino juostos epochą ir meistriškai perteikia to meto atspindžius ir emocijas. Žodžių per ne pilnas dvi valandas nė nepasigedau, užtat kokie atviri veidai, kokia išraiškinga ispaniška muzika, flamenko šokis, įtikinama bulių kautynių aistra, gėrio - blogio kova, montažas - tikra pasaka!

   Režisierius Pablo Bergeris (Ispanija) atskleidžia, kad "Filme tiksliai atkuriama 1930-ųjų Ispanija: to meto drabužiai, skrybėlės, automobiliai. Žiūrovai jausis tarsi sėdėtų man ant kelių ir klausytųsi fantazijų, dramų, siaubo ir juodojo humoro kupino pasakojimo. Kaip filme „Saulėlydžio bulvaras“ pasakė Norma Desmond: „Mums nereikėjo dialogų – pakako veidų.“ 1930-ųjų pabaigoje kino kalba jau buvo puikiai išvystyta, tad buvo sukurta tikrų šedevrų. „Snieguolė“ nėra to meto filmus kopijuojanti drama, veikiau – jų interpretacija. Nuo pirmų iki paskutinių filmo kadrų skamba užburianti Alfonso de Vilallongos muzika, sutirštinanti veikėjų emocijas ir jausmus. Muzika tampa jų balsu. Melodramos žanras padeda atsiskleisti veikėjų vidiniam pasauliui. Atsineškite nosinaitę ašarai nubraukti. Žodis „snieguolė“ mums asocijuojasi su gražia mergaite, pikta pamote ir septyniais nykštukais. Tai išlieka ir mūsų interpretacijoje, be to, kur kas daugiau".

  Subtiliai išjaustas, nepaprastai jautrus detalėms ir emociškai įtaigus filmas - rekomenduoju. 

Plačiau IMDB.

  

Kino pavasaris 2013: Antroji žmona

 Scena iš filmo "Antroji žmona"

   "Filme pasakojama apie dviejų moterų skirtingas prigimtis – Šalehos nevaisingumas priešpastatomas Mersilos vaisingumui. Jos gyvena Tavi-Tavi provincijoje, kur gamtos grožis ir turtingi jos ištekliai kontrastuoja su ekonomine ir sociopolitine krize. Šis rojaus pragaras ir filmo „gimimo vieta“ nuolat primena apie praeities konfliktus, kurie iki šiol neišspręsti" - teigia filmo, apdovanoto Venecijos kino filmų festivalyje,  "Antroji žmona"( 2012)  režisierius Brillante Mendoza.

  Nepaprastai įspūdingi Filipinų gamtos vaizdai, paprastai atviras žmonių gyvenimas, taip pat, mums, europiečiams, egzotiški ritualai - piršlybos, vestuvių apeigos, kasdienis išgyvenimas: žuvies gaudymas, turgaus mainai ir pan., palieka keistą jausmą apie itin skirtingą gyvenimo būdą, pragyvenimo šaltinius, net atėjo į galvą mintis apie mokesčius (aktualu mums, tiesa? Ten, juk stovi namelis suręstas ant vandens, šilta, nereikia mokėti už šildymą :). Tačiau pragyvenimo lygio kontrastas, religijos vaidmuo, neabejotinos šeimų tradicijos - akivaizdus jų "mokestis" už vos panorėjus laisvą ir nerūpestingą šokinėjimą į beprotiško mėlio vandenį  ir paprastai nepaprastus išgyvenimo rūpesčius. 

  Iš esmės kitokios vertybinės nuostatos, gyvenimo tempas ir siužeto istorijos paprastumas lėmė, kad pati filmo trukmė kiek prailgo, tačiau kultūrinis įtaigumas ir vaizdų grožis nustelbė lėtą linijos eigą ir slopino nekantrumą. Aktuali šių dienų moralinė dilema skatina subtiliai apmąstyti situacijos išeitis. Ieškoti laimės. Rasti.


Plačiau IMDB. 

Scanorama: Apie nelengvus šeimos savaitgalius

H. Schmid "Kas lieka", 2012 

  Hans-Christian Schmid filmas "Kas lieka" (2012) vakar užbaigė mano pasirinktų Scanoramos filmų peržiūrą. Puikus sutapimas, kad būtent šis filmas buvo paskutinis. Savo liūdesiu ir neviltimi paskatino apmąstymus. Žinoma, idealu būtų pamatyti festivalio uždarymo filmą L. Ullmann "Neištikimi" (2000), bet, pagal ankstesnę praktiką, tikėtina, kad filmą kino teatras kartos, o ir I.Bergman kelis filmus festivalio metu jau mačiau.

   Filmas "Kas lieka" dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje. „Visiems tenka grįžti namo savaitgaliui ir retai kada viskas praeina sklandžiai. Mes ieškojome įvairių būdų, kaip papasakoti apie tokį savaitgalį, galimus personažų charakterio ypatumus ir galimus konfliktus. Ir nors filmas nėra apie mūsų pačių šeimas, vis dėlto jame daug asmeninių išgyvenimų. Medžiagą tokiai istorijai gali rasti tik giliai savyje“, – pasakoja filmo režisierius H. Schmid ir scenarijaus autorius B. Lange.

  Rodos, naujų minčių nėra, tik sena tiesa, kad galėtum jaustis žmogumi - svarbiausia sveikata ir geri, tausojantys tarpusavio santykiai. Nepaprastai sunki tema. Varginanti. Be tiesos, nes kiekvienas esame su savo tiesa ir drama. Filmo veiksmo vieta apsiriboja nedidele teritorija - namu ir dalimi miško, tai tik sustiprina tarp herojų tvyrančią įtampą. Nėra vieno pasirinkimo tarp nutylėti ir sakyti žeidžiančią tiesą. Menas laviruoti ir nedaryti klaidų. Po "Karališko romano" nuostabių vaizdų, čia jų pasigedau, vokiška tuštuma. Kita vertus, filmo jausmų labirintas įtikino. Vadinasi, pasisekė.

Susiję rašiniai:

Scanorama: Apie Bergmano meilę

Scanorama: Karališka istorija "Karališkame romane" 

Scanorama: Karališka istorija "Karališkame romane"

N.Arcel "Karališkas romanas", 2012

  Puikus pasirinkimas šeštadienio popietei - Scanoramos filmas "Karališkas romanas" (režisierius Nikolaj Arcel, 2012, plačiau čia). Istorija visada intriguoja ir kelia abejones.

  Šį filmą Danija pristato „Oskarams“. Filmas taip pat dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ geriausio aktoriaus ir geriausio scenarijaus kategorijose; pristatytas Europos kino apdovanojimams.

„Karališkas romanas“ pagrįstas bene dramatiškiausiais įvykiais Danijos ir visos Europos istorijoje. Kai pristatinėjau filmą užsienio investuotojams, žmonės netikėjo, kad istorija tikra ir kad iš tiesų vyko XVIII amžiaus pabaigoje. Filme nenorėjome „rodyti“ istorijos, apsiriboti tik oficialiais įvykiais, gražiomis suknelėmis ir šukuosenomis ar maisto serviravimo detalėmis. Norėjome, kad žiūrovas patirtų istoriją jos personažų akimis“, – sako režisierius N. Arcel.

   Aukštuomenės gyvenimo vingiai - turtai ir skurdas, draugystė ir melas, pasitikėjimas, intrigos ir išdavystė, aklas valdžios troškimas - puikiai atspindėta "Karališkame romane". Užburia ir puikūs gamtos peizažai, įspūdingi kostiumai, filmo trukmė neprailgsta (128 min), tačiau labiausiai paliečia asmeniškumas ir jausmų audra - istorija tikra (istorija plačiau čia).

  Apgalvojant šį fimą man iškyla prieš akis karalienės Elžbietos ir Marijos Stiuart istorijos - vis dėl to, kokie stiprūs turėjo būti šie žmonės, kad išgyventų patys ir dar gebėtų tinkamai valdyti! Žinote, džiaugiuosi, kad esu paprastas žmogus, kurio žingsnio neseka ir nereguliuoja jokie rūmai, turiu savo mylimą šeimą, vaikų iš manęs niekas neatims ir nepasiųs ant ešafoto ar į vienuolyną..

  Beje, šio filmo papildomas seansas bus pirmadienį, lapkričio 19 d.  20 val., plačiau čia.

Scanorama: Apie Bergmano meilę

I.Bergman "Sarabanda", 2003

  Štai ir vėl apsisuko metų ratas ir atėjo mylima ir laukta "Scanorama" - šiaurės filmų festivalis. Apie festivalį plačiau skaitykite čia.

  

  Ingmaro Bergmano "Sarabanda", 2003 m. - gavęs "Cezario" apdovanojimą kaip geriausias Europos Sąjungos filmas. Mariana ir Johanas („Scenos iš vedybinio gyvenimo“) susitinka po trisdešimties nesimatymo metų. Jie pasenę, daug patyrę, bet vis dar jaunatviškai švelnūs vienas kitam. Subtili emocinė raiška ir lyg paprasta niekuo neišsiskirianti šeimos istorija paliečia. Todėl, kad kiekvieno mūsų istorija yra lyg paprastas lapas knygoje. Banguotas. Su ramybės dvelksmu. Mirties baime. Neapykantos šešėliu.

   Filosofinė tematika ir vyro–moters santykių interpretacija skatina užduoti klausimus ir analizuoti savąją būtį. Paprasta klysti ir augti meilės beieškant (plačiau čia).

D.Akolkar "Liv ir Ingmaras", 2012

  D.Akolkar "Liv ir Ingmaras", 2012 m. - tai talentingiausio Švedijos režisieriaus, vieno iš didžiausių pasaulio kino meistrų ir jo mūzos bendros kūrybos ir meilės kronikos (plačiau čia).

 „Liv Ullmann ir Ingmaras Bergmanas yra dvi legendos, kurių kūryba mane, kaip ir kiekvieną kino mylėtoją, nepaprastai žavėjo daugybę metų. Šį filmą kūriau paakintas noro atskleisti, iš ko radosi jų didingumas: tai iš universalios ir labai realistiškos vyro ir moters istorijos, dviejų įsimylėjėlių istorijos, dviejų draugų, bendražygių, sielos bičiulių istorijos. Šis filmas – kiekvienam, kuris mylėjo, neteko, bet nenustojo mylėt“, – sako režisierius D. Akolkar.

  Įtaigi, nepaprastai jausminga ir dramatiška meilės istorija su įstabaus grožio gamtos motyvais įtraukia ir nejučia įpainioja į herojų jausmus. Taikliai pastebėta paties Ingmaro, kad Liv tai jo Stradivarijus. Jeigu kine išgyveni istoriją - vadinasi, jis tikras. Tau. Filmo metu Liv prasitarė, kad sunkiausia palikti. Tikrai nepaprastai sunku atsikratyti prisiminimų ir gyventi į priekį. Bet įmanoma. 

 "Komunikacija grįsta pasitikėjimu" (D.Carnegie, 2011). Šiuo atveju tai dviejų komunikacija ir įvairialypis, turtingas tarpusavio ryšys. Vakaro žvaigždės šviečia nesustodamos, debesis uždengia mėnulį. Ramybė, atrasta pati sau ir susitaikymas pajudina traukinį. Ir dienos vėl ima riedėti. Sentimentalu. Užtat kasdieniška.

Kino šeštadienis II

  Na, ir smagus Kino Pavasario filmas Roman Polanski "Kivirčas" (Carnage, 2011)! Tikrai vertas būti festivalio atidarymo filmu. Neatpasakosiu turinio (kaip Kate Winslet herojė apsivėmė svečiuose ir pan.) ir neapsiimsiu rašyti recenzijos, nes jų šiam filmui yra ne viena, tiesiog noriu atspindėti savo įspūdį.

  Puiki ir įtikinama žinomo aktorių ketverto vaidyba, išlaikytas dėmesys uždaroje erdvėje, rodos, veiksmui ypatingai nesirutuliojant, atsiskleidžia porų nesutarimai, charakterių skirtumai. Išbaigta, netgi preciziška aplinka. Ironiška, kai kurios scenos priverčia kikenti ir atpažinti savo elgesio motyvus. Anądien mano beveik trimetis laksto su gitara rankose po visą butą ir visa gerkle plyšauja "o kodėl aš toks baisus, o kodėl aš toks baisus?". Tonas toks įtikinamas, žemas. Dabar ima nesustabdomas juokas. Kita vertus pagalvoju, auginu du sūnus, o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje, jei būčiau "aukos", ar "nusikaltėlio" tėvų vaidmeny?  Pirmiausia, labai nenorėčiau į tokią nepavydėtiną padėtį papulti, o jeigu teks, kas, matyt, vienaip ar kitaip neabejotina, pageidaučiau, kad ji būtų, kuo švelnesnė. Turbūt visi tėvai to norime. Ta uždara filmo siužeto erdvė - veiksmas bute, ne naujiena, tikrai tokią idėją esu mačiusi, tik niekaip dabar neprisiminsiu konkrečiai kokiame filme, tačiau čia atmosfera perteikta nepaprastai įtaigiai.

  Dviejų berniukų konfliktas tampa įrankiu, norint atskleisti sudėtingus porų santykių aspektus. Gal tas konfliktas ir buvo proga suaugusiams paanalizuoti save ir savo santykius?
  Norintiems gero ir smagaus filmo - rekomenduoju, beveik 80 minučių neprailgs, o dar ir pasijuokti turėsite galimybę.

Kino šeštadienis

  Šeštadienis buvo puikus. Išgyvenau dvi istorijas ir padariau gerą darbą.

  Kadangi planai pasikeitė, o kam siūliau prisijungti ir kartu žiūrėti filmą "Pavojingas metodas", visi vienaip ar kitaip negalėjo, t.y. 2 filmą jau buvo matę, potencialūs bent 5 susidomėję galimi kompanionai turėjo išankstinių planų (be abejo, juk diena buvo pavasariškai nuostabi!), tai ėjau į kino teatrą viena su dviem bilietais. Trypčiojau prie kasų norėdama pasiūlyti bilietą, bet žmonės į kiną paprastai eina bent po du. O man puikiai sekasi ir vienai. Tuomet pastebėjau "Kino pavasario" informacijos centrą ir nupasakojusi situaciją palikau vienam iš darbuotojų bilietą - maniau, kad tokiu būdu dovanojimas atrodys įtikinamiau, ir nuėjau į salę. Beprasidedant filmui atėjo moteris ir užėmė vietą šalia manęs, nusišypsojom viena kitai. Pasigirdo klausimas - "čia jūs dovanojot?", "aha, aš" - atsakiau. Pasikalbėjom, bandė ieškoti pinigų už bilietą, bet aš tikrai neturėjau grąžos ir patikinau, kad man už viską smagiau, kad vieta neliko tuščia ir kažkam visai nepažįstamam padariau gerą darbą. Tobulas jausmas širdy. Su juo ir pradėjau žiūrėti David Cronenberg filmą "Pavojingas metodas".

  Mane visada itin domina filmai paremti biografiniais faktais. Šis kaip tik toks. Puikiai atspindintis laikmetį, išbaigtos detalės apsijungia ir kuria nepažeidžiamą ano meto visuomenės aurą. Pagrindinė filmo herojė Sabina Spielrein buvo pirmoji moteris psichoanalitikė, viena iš psichoanalizės pradininkių, dėmesį skyrė ir vaikų psichoanalizei. Ji išplėtojo instinktų temą, kėlė klausimą, kodėl seksualinis geismas pasireiškia malonumu, tačiau taip pat kartu ir baime bei pasibjaurėjimu (Psichologija, 2012). Esminė filmo žinutė atskleidžia seną tiesą - visi klystame. Taip ir čia, gydytojo ir pacientės santykiai buvo klaida. Tačiau, ar be tokio emocinio "supurtymo" būtų įmanomi tolesni atradimai ir toks kokybiškas bendradarbiavimas?  Z.Freudo figūra filme vaidina daugiau globėjišką, tėvišką vaidmenį, tačiau jo susirašinėjimas ir pokalbiai su C.G.Jungu - verčia įsigilinti į temą.

  Antrasis filmas Steve McQueen "Gėda" pilnas nuogo atvirumo. Čia išryškinama vienatvė tarp žmonių. Žmonės yra, bet jie tiesiog minia, o artimi žmonės - lyg svetimi. Filme atskleidžiamos esminės problemos likusios, užslėptos iš praeities: sudužę šeimos santykiai, svetima sesuo. Tiesiog žmogus svetimas pats sau, nors to nepripažįsta, ilgisi vertybių - Brendonas apsiverkia per sesers pasirodymą. O dainos "New York" atlikimas išjaustas, tikrai verta ašarų. Nuolatinis bėgimas, vienos nakties nuotykiai leidžia herojui negalvoti, pasinerti į tuštumą. Netyčia, kai lieki vienas su savo mintimis, ir vėl  nuo jų bėgi. Malonumo paieška siejasi su Z. Freudo ir C.G.Jungo teorinėmis įžvalgomis.

  Abiem atvejais sunku dirbti su savimi. Savianalizė atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, bet juk tik tokiu būdu galime pakilti iš naujo ir imti gyventi kitaip..

Mylimas "Kino pavasario" festivalis jau čia pat!

  Jau daugiau nei dešimtmetį kasmet laukiu "Kino pavasario". Smagus tas laukimas, filmų rinkimasis, bilietų žvalgyba. Pranešime spaudai skelbiama, kad tarptautinis festivalis šiais metais žiūrovus pasitiks su beveik 200 filmų programa ir gausybe renginių - puiku, bet taip sunku išsirinkti ir neprašauti pro šalį. Nebe tie studijų laikai, kai galėjau eiti, kad ir į dvidešimt filmų iš eilės ir pati nuspręsti geras filmas, ar nelabai. Turiu daugiau pareigų, tad ir laiką tenka planuoti atidžiau.

  Filmus kaip ir knygas - labai mėgstu. Nuostabu pasinerti ir išgyventi kitas istorijas, pamiršti savus rūpesčius arba į juos imti žiūrėti kitomis akimis. Ko gero neapsiriksi nusprendęs pamatyti Atidarymo ir Uždarymo filmus, kurie, be abejo, parinkti plačiam auditorijos ratui, žinomų režisierių ir susirinkę aibę apdovanojimų. Režisierius Romanas Polanskis ir rašytoja Yasmina Reza gavo „Cezarį” už geriausią adaptuotą scenarijų komedijai „Kivirčas” (Carnage), kuri kovo 15 dieną iškilmingai atidarys festivalį „Kino pavasaris”. Siužeto linijos artimumas realiai, gyvenimiškai situacijai imponuoja iškart, žymūs aktoriai, IMDB vertinimas palankus - 7,5. Manau, vertas dėmesio filmas.

  Akys užkliuvo ir už festivalio uždarymui režisieriaus Frédéric Beigbeder skirto filmo "Meilė trunka trejus metus" pagal to paties pavadinimo knygą. Knygą kažkada seniai tikrai skaičiau, bet siužeto linija neįstrigo, o gal noras ignoruoti tokį ambicingą ir kategorišką pavadinimo teiginį nugalėjo. Šio filmo IMDB reitingas neįspūdingas - 5,9. Bet norėčiau filmą pamatyti. 

  Smagus ir geros nuotaikos turėtų būti Sylvain Estibal režisuotas "Gazos paršiukas" (Prancūzija, Vokietija, Belgija; IMDB - 6,9), jautrios temos nagrinėjamos Eric Toledano, Olivier Nakache filme  "Neliečiamieji" (Prancūzija; IMDB - 8,4).

  Festivalio filmai suskirstyti į programas: „Horizontai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir kt. leidžia lengviau pasirinkti filmus, tačiau kol kas išstudijuota tik menka dalis festivalio repertuaro. O kaip filmus renkatės Jūs?

  Kartais pavydžiu kino kritikams - kokia žavi galimybė peržiūrėti sunkiai įsivaizduojamus kiekius filmų - nuostabu! :)