Apie rizikos valdymą: dėsniai įprasminantys būtį

Rizikos valdymo etapai, Securityresearch.at

    Rizikos principai, pagal D. Carnegie (2011), kurie pasižymi paprastu požiūriu į sudėtingus reiškinius, susitaikymą su pasekmėmis ir neabejotiną tikėjimą sėkme:

1.  Tikslas - nėra išvengti nesėkmės. Nesėkmės rizika priimtina tol, kol sėkmės tikimybė didesnė už riziką (iliustracija schemoje - Rizikos identifikacija)
2. Jei reikalai pakrypsta į bloga, būtina išnagrinėti, kas nutiko, ir imtis priemonių galvojant į ateitį (iliustracija schemoje - Rizikos analizė ir jos įveikimas) . 
3.  Skatinti komandos narius dar kartą rizikuoti, jei grąža atrodo patraukli (bijoti rizikos - pavojinga, iliustracija schemoje  - Rizikos monitoringas).

     Rizikų valdymo tema svarbi ir šių dienų aktualijose, kai kalbama ir apie valstybės institucijų interneto svetainių informacijos saugumą.

      Kitu aspektu, apsispręsdama tęsti mokslus - rizikuoju, bet tolumoje šviečiantis atpildas neabejotinai yra vertas šios rizikos.        

           

Susiję mano rašiniai:

Rizikos faktorius: 4 rizikos intelekto mitai

Apie motyvaciją, jos poreikius ir atlygį

Ryšių su visuomene neapibrėžtumas ir rizika

Ryšių su visuomene neapibrėžtumas ir rizika

 Šaltinis: www.flickriver.com

   Esu rašiusi apie keturis rizikos mitus (čia), o dabar beskaitant J. Adams (2001) "Rizką", man labai patiko paprastas ir aiškus rizikos ir neapibrėžtumo apibrėžimas, cituojant Knight (1921): 

• Jei jūs visiškai nežinote, kas atsitiks, bet žinote galimybes, tai yra rizika,

• Jei jūs netgi nežinote galimybių, tai yra neapibrėžtumas. 

  

   Neapibrėžtumo neišvengiamumas apsunkina bet kokio tyrimo lauko matomumą, t.y. šiame kontekste, ryšiai su visuomene (RsV) dar labiau mistifikuojami. Tuo tarpu rizikos komunikacija viešųjų ryšių lygmenyje reikalauja įvertinti priešiškumą ir nustatyti abipusio sutarimo sritis (Wilcox, Cameron, Ault, Agee, 2007).

  Vakar, prie kavos puodelio, su kolege diskutavome apie RsV įvaizdį organizacijoje. Sutarėme, kad neretai RsV tampa tik specialisto užduotimi, o aplinkiniai, užuot padėję kurti ir palaikyti teigiamą produkto/renginio/pačios organizacijos visomis komunikacijos kryptimis įvaizdį, savo abejingumu ir ne komandiniu darbu, trukdo siekti užsibrėžtų tikslų. 

  Mano nuomone, esmė slypi RsV srities daugialypiškume ir neapibrėžtume. Atsitiktinių rizikų neišvengsime, tačiau jas prognozuoti ir joms pasiruošti - galime.

  

Kas pasikeičia po vestuvių?

 

Rašinys Delfi konkursui tema "Kas pasikeičia po vestuvių"

 

 

  Manęs vyras vis klausia „kas gi pasikeitė po vestuvių?“, ir štai, pasitaikė puiki proga jam atsakyti. Tų pasikeitimų lyg ir nėra daug, nes iki santuokos kartu gyvenome trejus metus, bet vis dėlto yra.

1. Pirmiausia, kas man labai svarbu, atsiranda didesnis saugumo jausmas – nėra taip paprasta viens, du, trys ir išeiti. Kita vertus tai, gali tapti ir gniaužtais..

2.   Taip pat vaikai vis dar planuojami santuokoje – toks modelis priimtinas ir man.

3.   Aiškus santaupų planavimas - šeimos pajamos ir išlaidos yra bendros.

4. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save daro sąmoningą įtaką pokyčiams, t.y. prieš priimdamas tam tikrus sprendimus (pvz. dėl skyrybų) turi daugiau laiko apmąstymams, nes pokyčiai reikalautų daugiau pastangų nei tiesiog gyvenant kartu.

5.  Balansas. Ramybė, aiškumas. Galima neigti ir visa gerkle šaukti, kad ramybę ir pilnatvę gali jausti ir tiesiog gyvendamas kartu, tačiau man susituokus ramybė tampa apčiuopiamesnė ir akivaizdesnė. Ji tiesiog kitokia.

6. Gyvenamoji vieta skirta tik šeimai (nebegyvename „bendrabučio tipo“ bute su kambariokais).

Galima būtų sąrašą plėsti, bet, manau, šių įvardintų bruožų pakanka, teiginiui patvirtinti, kad vis dėl to tų pasikeitimų yra. Visi mes siekiame gero, geresnio gyvenimo. Turime tikslų svajonių, tad, natūralu ir žmogiška, kad reikia žmogaus su kuriuo norėtum visa tai išgyventi. Santuokoje juk esi ir džiaugsme, ir varge, taigi gero gyvenimo siekiamybę pritaikyčiau ir šiame amplua. Santuoka suprantama kaip simbolis, susijęs su tam tikra rizika. Nepaisant jausmų antplūdžio ir rožinių akinių, svarbu, kad rizika būtų pamatuota ir apmąstyta. Sakoma, „nerizikuosi – nelaimėsi, negersi šampano“, taigi galbūt būsi tas laimingasis, kuris sėkmingai švęs santuokos penkiasdešimtmetį ir senatvėje užaugus vaikams vėl vaikščios susikibęs už rankų. Sentimentalu? Tiesa, bet juk taip gera ir gražu pamatyti parke senyvo amžiaus porą nesikivirčijančią, o ramiu lėtu žingsniu einančią ir diskutuojančią kad ir perskaitytos knygos klausimais. Tobula ir siektina laimės išraiška. 

Santuoka kaip tradicijos forma egzistuoja šimtmečius, bet ji silpsta, tikėtina, kad vėliau dar labiau nunyks, bus pakeista tiesiog partnerystės įsipareigojimu, ar išlaikys tik gyvenimo draugo poziciją. Visuomenės susvetimėjimo idėjos kontekste santuoka kaip šeimos įteisinimo institucija įprasmina būtį. Žinoma, yra žmonių, vienišių, kuriems gerai būti vieniems, bet iš esmės mums reikia kito žmogaus. Kito žmogaus artumą reikia priimti, savąjį duoti. O mainai net ir viduramžiais turėjo nerašytas taisykles. 

Dar vienas aspektas – moralinis. Jeigu vis dėl to nepavyksta dviems žmonėms žiūrėti viena kryptimi, retai kada pasiseka gražiai ir ramiai, be priekaištų dėl nepateisintų lūkesčių, išsiskirti. Atskira tema, kodėl taip nutinka žmonėms, kurie, rodės, viską vienas dėl kito galėjo padaryti ir meilė gimė lyg ir neišsemiama. Bet tokia jau realybė – būsi sėkmingas, arba ne. 

Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Emocijos žaidžia saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.

Vasarą bus 4 metai kaip gyvename santuokoje, turime du sūnus.  Tikiuosi, ir po daug metų santuokoje (tikiu, kad ji tvirta), galėsiu išdėlioti pasikeitimus panašia tvarka. 

Rizikos faktorius: 4 rizikos intelekto mitai

Yra toks universalus posakis - "nerizikuosi - nelaimėsi, t.y. negersi šampano".  Man jis tiko ir patiko, todėl dažnai juo vadovaujuosi matuodama riziką. Juk ne pasaulio pabaiga, jei kažkas ir nepasiseks, bet būsi bent pabandęs.
  4 rizikos intelekto mitai (Pagal Apgar, 2007) sustiprino mano požiūrį į rizikas:

1. Visos rizikos yra atsitiktinės.
Tiesa tik ta, kad atsitiktinės rizikos yra neapibrėžtos. Neatsitiktinių rizikų atveju kiekvienas mūsų turi skirtingas sąlygas sužinoti tą riziką lemiančius faktorius.

2. Rizikos išsilygina, todėl jos retai lemia laimėtojus ir pralaimėtojus. 
Esmė yra ta, kad pažinios rizikos įtakoja laimėtojus ir pralaimėtojus, todėl mes privalome tinkamai įvertinti situaciją ir pasirinkti. 

3. Rizikų vystymosi modelio nėra.
Neatsitiktinės rizikos turi savo gyvavimo ciklą, todėl ypač vertingas gebėjimas įvardinti rizikingus projektus/darbus/užduotis "įgūdžių įgyjimo grandinėje".

4. Rizikos paskirstymas neturi įtakos rezultatams.
Gebėjimas riziką perkelti tiems, kas galėtų geriausiai ją įveikti, garantuoja maksimaliai sėkmingus rezultatus. Rizikos ekologijos sąvoka rizikos vaidmenų matricoje žymi rizikų valdymo efektyvumą. Populiarusis ekologijos terminas šiame kontekste viso labo atspindi tik, pavyzdžiui, miesto ir kaimo skirtingus rizikos valdymo aspektus.

  Socialinis praktinis žinių panaudojimo kontekstas, kuriame mes, susidurdami su problemomis, neišvengiame rizikų, suteikia mums galimybę atsižvelgti į turimas individualios patirties atsargas, t.y. įvertinti turimą rizikos intelekto potencialą.