Kino pavasario kerai arba šilto pavasario linkėjimai

Upės Vingis, 2015 m. kovas

        Ir vėl pavasaris. Toks tolimas - artimas, su pūgomis ir audromis, su tyliai paskendusiomis svajonėmis. Pavasaris man daugiau nei dešimtmetį tolygu Kino pavasariui. Vidinė dvikova tyliai pasideda ginklus. Iki kito karto. 

       "Feliksas ir Meira", kuriuo prasidėjo mano Kino pavasaris, stebino reglamentuotu žydų taisyklių griežtumu. Lyg betikslis apribojimas to, ko net nebandei. Tokioje aplinkoje ypač paliečia jaukiai paprasti atradimai - uždraustas akių žvilgsnis kuria stebuklus. Įdomu, kad visai kitokiu žydų kultūros ir gamtovaizdžio įspūdžiu festivalį užbaigiau - filmu apie žydų moteris kariuomenėje, šmaikščiu "Nulis motyvacijos". 

       "Sivasas" - keistai išaustas, gamtos šaltumo užgrūdintas filmas, kuriame nėra moterų, nes "vyrų pasaulyje moterims nėra vietos," - po filmo teigė režisierius. Buvo labai keista tai girdėti salėje, kurios didžiąją auditorijos dalį sudarė būtent moterys. Šunų kovos - be galo keista pramoga, o šaltos gamtos stepės - užburia, kaip ir šuns ir berniuko draugystė. Berniuko, kuris dar vaikas, bet tam tikroje aplinkoje turi elgtis ir priimti sprendimus lyg suaugęs. Kažin, ar tai labiau užgrūdina, ar palieka randus sieloje.

       "Mamytė" - sunki tema, kuri pateikta su juoko dozėmis. Apgalvoti, priimti sprendimai, keičiantys gyvenimus. Kelio atgal nėra. Tokiomis akimirkomis gaila, kad realybė tik viena. Tas žmogaus, tampančio suaugusiu, santykis su mama yra ta gija, kuri lemia tolesnį jo gyvenimą. Gaila, kad santykį turi apspręsti tik mama, nes sūnus pagal amžių dar nepajėgus savo galiomis priimti tokius sprendimus. Tikrovė ir svajos, draugystė ir vienatvė, aplinkybės lyg E. Munch "Šauksmas" - aidi tyruose ir nepaklūsta žmogiškajai tvarkai.

         Tokia ta pasaulio, šeimos tvarkos ir ypatumų analizė atskleidžia ne visai tokį pažinimo medį, kokio norėtume. Tačiau filme šeimai "Namai" pasaulio dėlionė atrodo kur kas paprasčiau, visai nesvarbi pamesta kepurė ir šalikas - o be galo gera, kai nugali ramybė, taika ir gerumas.

         To ir linkiu visoms šeimoms švenčių proga - džiaukitės pavasariu, artėjančia šiluma ir būkite laimingi. 

         O aš lauksiu 'savo' gimtadienio, kuris netrukus išauš - prisiminsiu tą gaivaus ir šilto, saulėto pavasario rytą, kai pirmąkart tapau mama.

Kino pavasaris 2014: apie meilę kinui

Šaltinis: Kino pavasaris

         Aš iš tikrųjų net nežinau, kuo gi toks ypatingas Paryžius. Tiesiog jis gražus, paslaptingas, išgirtas, svetingas ir tartum savas. Todėl "Kino pavasario 2014" festivalyje pasirinkau Roger Michell filmą "Savaitgalis Paryžiuje", Viasat komedijų programos dalį. Laikas neprailgo, filmas nuteikė smagiai pagrindinių aktorių (už šį vaidmenį pagrindinis aktorius Jimas Broadbentas pripažintas geriausiu aktoriumi 2013 m. San Sebastiano kino festivalyje) ir tobulos aplinkos dėka. Scenarijus lyg ir ne iš ypač originalių, bet gi atradimai slypi paprastuose kasdieniuose dalykuose. Noriu į Paryžių vėl! :)

 Šaltinis: Kino pavasaris

            Joel Coen ir Ethan Coen filmas "Groja Liuvinas Deivisas" iš festivalio Meistrų programos nukelia į 1961-ųjų Niujorką, kuriame pagrindiniam atlikėjui labai nesiseka. Folk muzikos atlikėjas rašo poetiškas dainas ir virtuoziškai groja gitara, bet jo albumai nepopuliarūs. Tikras meistrų filmas - klasika tiek vaizdai, kamera, spalvos. Geras, rekomenduoju. Dabar vyksta festivalio pratęsimas - yra galimybė pamatyti ir šį filmą.

Šaltinis: IMDB

              Festivalio konkursinėje programoje "Baltijos žvilgsnis" rodomas vieno iš keturių manifesto „Dogma“ iniciatorių Søren Kragh-Jacobsen filmas "Lūšies valanda" - sunkus. Toks dvilypis jausmas apima - tarsi užslėptai bandai gailėti nusikaltusio žmogaus užuot verkęs dėl jo nekaltų aukų. Filmas lyg akmuo. Stiprus. Man net norėjosi išbėgti, o ne mintyse dėlioti, kas, kaip ir kodėl. Bet kas nori psichologinės dramos ir eksperimento - gero žiūrėjimo. Žinoti verta. 

          Geras kinas yra taip pat gerai kaip ir gera knyga. Kiekviena istorija mus praturtina. Kaip ir vaikų klausimai skatina juoktis, verkti ir kūrybiškai mąstyti:

            - Mama, jeigu tu būtum vyras, būtum Benas? (Benas, beveik 3 m.)  :)

Kino pavasaris 2013: Kvartetas

Kino pavasaris 2013, "Kvartetas"

   Kino pavasario 2013 Atidarymo fimas "Kvartetas" tai muzikalios komedijos apie keturis senstelėjusius operos solistus pagal scenaristo Ronaldo Harwoodo („Oskaro” premija už dramą „Pianistas“) pjesę debiutas. 2012 m. Toronto kino festivalyje pirmą kartą parodytas filmas buvo pasirinktas San Sebastiano kino festivalio uždarymo ceremonijai.

   Režisierius Dustinas Hoffmanas apie filmą "Kvartetas" (2012) taikliai teigia - "Kažkas kažkada pasakė: „Senatvė – ne džiaugsmas.“ Kai kūnas ima senti, tampi pažeidžiamesnis, bet visuomet tikėjau, kad siela auga. Man septyniasdešimt penkeri ir, jei pasisekė tiek sulaukti, gali nutikti trys dalykai: gali augti, gali regresuoti arba likti toks pat. O tai, manau, tas pats, kas regresuoti. Bet augti įmanoma."

  Įspūdingi choristų senatvės rūmai didingo parko apsuptyje, kiekvieno tarsi nerūpestingai pateiktos asmeninės dramos ir išlaikytas nuolatinis žiūrovo dėmesys filmo metu kuria lengvos, tačiau įtaigios, optimistinės ir augančios senatvės realiją.

  Filmo humoras, nuostabi ir įtraukianti Muzika, linksmas klegesys nuteikė itin smagiam vakarui. Sveikas požiūris į gyvenimą, operos iškilmingumas ir iškalbingos artistų patirtys kalbėjo už save, ir palaikė optimistinį požiūrį į gyvenimą. Gera gerti geras emocijas, todėl rekomenduoju pusantros valandos nepaprasto muzikalumo ir jaukaus angliško santūrumo derinį.

Plačiau IMDB.

Kino pavasaris 2013: Snieguolė

   Kino pavasario 2013, Kritikų pasirinkimo kategorijai priskirtas filmas "Snieguolė" (2012) nukelia į XX a. pradžios juodai baltos kino juostos epochą ir meistriškai perteikia to meto atspindžius ir emocijas. Žodžių per ne pilnas dvi valandas nė nepasigedau, užtat kokie atviri veidai, kokia išraiškinga ispaniška muzika, flamenko šokis, įtikinama bulių kautynių aistra, gėrio - blogio kova, montažas - tikra pasaka!

   Režisierius Pablo Bergeris (Ispanija) atskleidžia, kad "Filme tiksliai atkuriama 1930-ųjų Ispanija: to meto drabužiai, skrybėlės, automobiliai. Žiūrovai jausis tarsi sėdėtų man ant kelių ir klausytųsi fantazijų, dramų, siaubo ir juodojo humoro kupino pasakojimo. Kaip filme „Saulėlydžio bulvaras“ pasakė Norma Desmond: „Mums nereikėjo dialogų – pakako veidų.“ 1930-ųjų pabaigoje kino kalba jau buvo puikiai išvystyta, tad buvo sukurta tikrų šedevrų. „Snieguolė“ nėra to meto filmus kopijuojanti drama, veikiau – jų interpretacija. Nuo pirmų iki paskutinių filmo kadrų skamba užburianti Alfonso de Vilallongos muzika, sutirštinanti veikėjų emocijas ir jausmus. Muzika tampa jų balsu. Melodramos žanras padeda atsiskleisti veikėjų vidiniam pasauliui. Atsineškite nosinaitę ašarai nubraukti. Žodis „snieguolė“ mums asocijuojasi su gražia mergaite, pikta pamote ir septyniais nykštukais. Tai išlieka ir mūsų interpretacijoje, be to, kur kas daugiau".

  Subtiliai išjaustas, nepaprastai jautrus detalėms ir emociškai įtaigus filmas - rekomenduoju. 

Plačiau IMDB.

  

Kino pavasaris 2013: Antroji žmona

 Scena iš filmo "Antroji žmona"

   "Filme pasakojama apie dviejų moterų skirtingas prigimtis – Šalehos nevaisingumas priešpastatomas Mersilos vaisingumui. Jos gyvena Tavi-Tavi provincijoje, kur gamtos grožis ir turtingi jos ištekliai kontrastuoja su ekonomine ir sociopolitine krize. Šis rojaus pragaras ir filmo „gimimo vieta“ nuolat primena apie praeities konfliktus, kurie iki šiol neišspręsti" - teigia filmo, apdovanoto Venecijos kino filmų festivalyje,  "Antroji žmona"( 2012)  režisierius Brillante Mendoza.

  Nepaprastai įspūdingi Filipinų gamtos vaizdai, paprastai atviras žmonių gyvenimas, taip pat, mums, europiečiams, egzotiški ritualai - piršlybos, vestuvių apeigos, kasdienis išgyvenimas: žuvies gaudymas, turgaus mainai ir pan., palieka keistą jausmą apie itin skirtingą gyvenimo būdą, pragyvenimo šaltinius, net atėjo į galvą mintis apie mokesčius (aktualu mums, tiesa? Ten, juk stovi namelis suręstas ant vandens, šilta, nereikia mokėti už šildymą :). Tačiau pragyvenimo lygio kontrastas, religijos vaidmuo, neabejotinos šeimų tradicijos - akivaizdus jų "mokestis" už vos panorėjus laisvą ir nerūpestingą šokinėjimą į beprotiško mėlio vandenį  ir paprastai nepaprastus išgyvenimo rūpesčius. 

  Iš esmės kitokios vertybinės nuostatos, gyvenimo tempas ir siužeto istorijos paprastumas lėmė, kad pati filmo trukmė kiek prailgo, tačiau kultūrinis įtaigumas ir vaizdų grožis nustelbė lėtą linijos eigą ir slopino nekantrumą. Aktuali šių dienų moralinė dilema skatina subtiliai apmąstyti situacijos išeitis. Ieškoti laimės. Rasti.


Plačiau IMDB.