Apie atkaklumą ir pavasario daigus

Šaltinis: čia

   Taip susiklostė, kad su sūnumi vakar kalbėjome sunkia tema - apie mirtį. Pabaigoje jis nusprendė, kad geriau jau mes gyvensime po dangumi, nei danguje ir niekada nemirsime. Apsikabinome, ir tarsi ne tik jam, bet ir pati sau kalbėjau, kad mes gyvensime laimingai ir gražiai, ilgai ilgai ir visąlaik džiaugsimės šia diena. Po pokalbio sūnus ko gero net pusdienį mūsų nešaudė, kas, kad tai darydavo juokais. Po truputį vis bandau jam pasakoti, kodėl taip elgtis nuolat yra negerai. Tuomet sėdome kartu rašyti sakinių ir vartyti Nacionalinės Geografijos žurnalo. O ten, kaip puslapis, taip Istorija. Nuostabu, kokie tie žmonės gali būti atkaklūs - turiu minty, kirgizus, klajojančius vėjuose.

  Kadangi paprastai rezultatams pasiekti reikalingas atkaklumas, aptikau priimtiną trijų dalių atkaklumo formulę:

1. Apibendrinkite faktus ir situaciją.

2. Išreikškite savo mintis ir emocijas. Pridėčiau, kad taip galėtų būti nustatyti tikslai.

3. Aiškiai suformuluokite savo norus ir poreikius, nepamiršdami ir naudos kitiems žmonėms. O čia, manau, reikalingas planas, padėsiantis juos įgyvendinti.

  Trumpai tariant "Elkitės taip, kad kitiems būtų malonu daryti tai, ko jūs pageidaujate" (Carnegie, 2010). Įdomi mintis, o ir sakyčiau, net menas yra bendrauti maloniai ir be skaudulių. Paparasta, bet reikalauja pastangų.

Toks keistas pavasario lietus ir ledo balos viduržiemy dar nežada speigų pabaigos. Atkakli žiema, tiesa?

Mirties baimės šešėlyje

Čiurlionis "Pasaulio sukūrimas" 10 d.

  Turiu tokią baimę. Ir nesuprantu, kodėl, ir, ar ji pagrįsta. Nežinau, ar aš viena tokia, bet dar paauglystėje bijodavau užmigti, nes, o, jeigu.. nebepabusiu. Tuomet vydavau tokias mintis šalin, pasinerdama į įvairias veiklas, ir stengdavausi tiesiog negalvoti. Nieko negalvoti, gyventi šia diena. Šis straipsnis, kuriame akcentuojamas žinių dalinimasis, ir kelios artimųjų mirtys pastaruoju metu paskatino parašyti šia tema. 

   Kai supranti, kad Tau nebūnant pasaulis nenustos suktis: žmonės kasdien skubės į darbus, augins vaikus, tuoksis, skirsis, mylės ir nekęs.., o kur būsiu Aš? Nors priklausau katalikybės atstovams, šiuo atveju, apmąstydama situaciją, renkuosi (jei galima taip išsireikšti) labiau mano egoistiškumą tenkinantį požiūrį - kad turime ne vieną gyvenimą, t.y. gyvensime vėl, iš naujo, kitaip. Antraip nuo minčių "kas bus" tikrai nušokčiau nuo proto.

  Iš dalies ši baimė įtakojo mano norą turėti vaikų - taip tapau ramesnė, kad turėsiu ką palikti po savęs. Kita vertus ta ramybė pilna nerimasties, tik šįkart ne dėl savęs, o dėl vaikų. Gera būti vaiku ir nerūpestingai žvelgti į supantį pasaulį. Geras turėtų būti jausmas. Trimečiui užteko dar labai paprastai paaiškinti, kur dingo jo mylimas šuo pas močiutę. Tiesiog miega. Ilgai. Ar aš bijau, todėl, kad nežinau, kas bus? Taip, tai dalelė tiesos. Visa kita - nežinomybė.