"Tavo vaikas": Mano gimdymo istorija: anesteziologas laukė kyšio

2012-09-08, Mažylio krikštynos

Istorija konkursui "Mano gimdymo istorija"

       Nors jaunėliui sūneliui jau dveji, bet perskaičiusi istorijas, panirau į malonius prisiminimus ir panorau pasidalinti ir savąja, gal padrąsinsiu belaukiančias šio susitikimo, juk svarbu tikėti, kad viskas bus gerai. Tada taip ir bus.

Pirmadienis. Graži saulėta pavasario diena.

       Po savaitgalį varginusio maudimo tapo lengviau, tad jaučiuosi visai neblogai, vairuoju atsargiai. Iš valyklos atsiimu kelnes, fantastiškai papietauju viena kavinėje. Grižus pasiskambinu gydytojai, ir susitariame susitikti apžiūrai. Su vyresnėliu prieš pietų miegą žiūrime filmuką apie begemotą, kuris bijojo skiepų, kalbamės. Sūnelis užmiega, grižta vyras, atvažiuoja mama. Pabučiuoju savo vis dar mažą vyrutį ir susigraudinu, nes jaučiu, kad negrįšiu šįvakar, o kai grįšime viskas bus kitaip.

Išvažiuojam į gimdymo namus.

      Vyras įsitikinęs, kad dar negimdysiu, nes jam negraži diena - Pergalės. Po apžiūros sužinau, kad vaikas jau pasiruošęs, jaučiasi gerai, fiksuoja sąrėmius. Tad maudimas tikrai reiškė gimdymo pradžią - galiu gimdyti, galiu važiuoti namo dar laukti ir grįžti artimiausiu metu. Apsisprendžiu - lieku. Apima jaudulys, persirengiu ir gimdykloje atsiduriame apie 17.30.

     Gretimoje gimdykloje gimsta berniukas, verksmas taip sugraudina, kad dar nekantriau laukiu susitikimo. Personalas sako, kad berniukų diena - visą dieną gimsta vien berniukai, spėliojame, ar spės brolis ateiti šiandien, ar jau po vidurnakčio.

Gydytoja pasiūlo epidūrą, prisimindama pirmą gimdymą be jo, sutinku.

     Laukiam toliau, neįtikėtina, bet laikas bėga greitai, su vyru juokaujam, iš draugų sulaukiam skambučio, esam kviečiami kažkokiai veiklai, bet informuojam, kad mes jau gimdykloj, smagu. Nors skausmas darosi nebe toks mielas, sąrėmiai pagaliau įgauna reguliarumą. Gera, kad vyras šalia, pasikalbi, nukreipi mintis. Veikla vyksta sklandžiai, džiaugiuos. Po aštuonių ateina anesteziologas. Pirmas dūris jam nepavyksta, nes, kaip jis sako, retas atvejis - pataiko į kraujagyslę, todėl nusprendžia perdurti. Galiausiai palengvėja, laukiam.

Tuo metu susiklostė kuriozinė situacija.

    Akušerė paduoda vyrui lapelį, kurį parodžius vaistinėje bus aišku kokį epidūro rinkinį reikia atpirkti. Vyras išsitraukia piniginę ir dedasi lapelį, tuo metu prie manęs prieina anesteziologas ir pamato vyro piniginę - nepamenu tiksliai žodžių, bet jo veidą nušviečia keista šypsena ir jis pasako daugmaž taip, kad „o bus pinigų! Vyras man sako, kad jis ne taip suprato, aš nepatikiu, kad taip gali būti - išaiškėja, kad vyras teisus. Po gimdymo anesteziologas mano gydytojai pasiguodė, kad mes nedėkingi, bet juk tai tiesiog jo darbas, o ir nepataikė iš pirmo karto!

   Epidūras veikia apie valandą, laikas jį atjungti, jaučiu kelis „saldžius" sąrėmius. Ir netrukus mažylis pasisveikino su pasauliu ištiesęs rankytę - brolis nepėsčias, paguldytas ant krūtinės godžiai įsisiurbia. Esu nepaprastai laiminga.

Antrasis sūnus gimė 21:45, 3550 g ir 54 cm, greitai ir sklandžiai, gavo 10 balų pagal Apgar.

      Dar ilgai buvo sunku patikėti, kad mūsų šeima jau tokia didelė - visas ketvertas! Esu labai dėkinga gydytojai Jolantai ir jos bendravardei puikiai akušerei.

      Paprašiau, kad į palatą nakčiai atvežtų ir mažylį. Taip nutiko, kad kūdikis greičiau pasiekė palatą, negu aš! Šeimyninės palatos nebuvo laisvos - vis pataikau ant gimdyvių bumo, tačiau dvivietė palata tą naktį buvo laisva, todėl leido pasilikti vyrui. Labai ilgai negalėjau užmigti, emocijos buvo apėmusios, vis galvojau, kokie mes apdovanoti, kad viskas vyko sklandžiai, greitai ir lengvai!

      Tai tokia mano antrojo gimdymo istorija. O dabar šypsausi matydama brolius kartu, jie jau susišneka, labai myli vienas kitą, pasiilgsta, žaidžia, mokosi, vis meilėje vienas kitam prisipažįsta, apsikabina daugybę kartų per dieną, žinoma, pasipeša ir greitai susitaiko - džiaugiuosi nedideliu dvejų metų skirtumu tarp jų - matyti, jausti ir apkabinti mažuosius lyg pasaka. Tiesiog gera būti čia.

Ką padarei, kad gyventum sveikiau?

  Rašinys Delfi konkursui "Ką padarei, kad gyventum sveikiau"

  Nesu iš tų, kurie pamišę dėl sveikos gyvensenos ir gyvena super ekologiškai. Bet tikrai padariau keletą svarbių dalykų, kad gyvenčiau sveikiau, ir tuo džiaugiuosi.

  Studijų metais buvau pradėjusi rūkyti ir gana nemažais kiekiais – mečiau. Buvo tam ir priežasčių, buvo ir grįžimų atgal, bet šiandien tiesiog smagu, kad pavyko pabėgti nuo pasidavimo masinei įtakai.

  Vaikų dėka susitvarkiau dienos režimą. Anksčiau buvau absoliuti pelėda ir galėdavau miegoti, atsimiegoti už darbo savaitę po pusę šeštadienio ir sekmadienio. Tačiau nepasakyčiau, kad nuo to jausdavausi geriau.

  Dabar paprastai keliuosi anksti, ko kažkada nė negalėjau įsivaizduoti ir – o stebukle, per rytines valandas, kol vaikai dar miega, šviežia galva nuveikiu daug daugiau ir per trumpesnį laiką, nei būdama pelėda ir bandydama rašyti pavargusia galva vakare. 

 Užtat nakčiai stengiuosi eiti miegoti anksčiau – kartu su vaikais. Prisipažinsiu, kad retsykiais būna ir pietų miego prigulu, jei tik pavyksta.

  Ne kartą akcentuota, kad sveikam gyvenimo būdui labai svarbus sportas, fizinis aktyvumas. Reguliarus buvimas lauke, vaikščiojimas parke, neleidžia sustingti ir prilipti prie kėdės. Aš tai vadinu „galvos pravėdinimu“ – ne tik kūnas pasimankština, bet ir mintys susidėlioja.

  Prieš abu vaikus atradau man patinkančią aerobikos rūšį (kalanetiką) ir dvejus metus sportavau, dabar planuoju atnaujinti aerobikos lankymą. 

  Dar vienas aktualus sveikos gyvensenos aspektas – sveika mityba. Kai turi vaikų, neišvengiamai maitiniesi sveikiau, vien todėl, kad daugiau gamini pats ir naudoji sveikesnius produktus. Žinoma, kad vis dar pasitaiko persivalgymo bangų, bet jos nebe tokios didelės.

  Apibendrinant norėtųsi kiekvienam mūsų palinkėti atrasti tą tobulą balansą tarp sveiko ir gero gyvenimo, juk reikia daryti tai, kas mums patinka, o ne kankintis, žvelgiant į kaimyno lėkštę su pačiu gražiausiu cepelinu. Mylėkime save ir artimuosius, mokėkime į gyvenimą žvelgti optimistiškai – tai stabilizuoja ir suteikia jėgų. 

Kas pasikeičia po vestuvių?

 

Rašinys Delfi konkursui tema "Kas pasikeičia po vestuvių"

 

 

  Manęs vyras vis klausia „kas gi pasikeitė po vestuvių?“, ir štai, pasitaikė puiki proga jam atsakyti. Tų pasikeitimų lyg ir nėra daug, nes iki santuokos kartu gyvenome trejus metus, bet vis dėlto yra.

1. Pirmiausia, kas man labai svarbu, atsiranda didesnis saugumo jausmas – nėra taip paprasta viens, du, trys ir išeiti. Kita vertus tai, gali tapti ir gniaužtais..

2.   Taip pat vaikai vis dar planuojami santuokoje – toks modelis priimtinas ir man.

3.   Aiškus santaupų planavimas - šeimos pajamos ir išlaidos yra bendros.

4. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save daro sąmoningą įtaką pokyčiams, t.y. prieš priimdamas tam tikrus sprendimus (pvz. dėl skyrybų) turi daugiau laiko apmąstymams, nes pokyčiai reikalautų daugiau pastangų nei tiesiog gyvenant kartu.

5.  Balansas. Ramybė, aiškumas. Galima neigti ir visa gerkle šaukti, kad ramybę ir pilnatvę gali jausti ir tiesiog gyvendamas kartu, tačiau man susituokus ramybė tampa apčiuopiamesnė ir akivaizdesnė. Ji tiesiog kitokia.

6. Gyvenamoji vieta skirta tik šeimai (nebegyvename „bendrabučio tipo“ bute su kambariokais).

Galima būtų sąrašą plėsti, bet, manau, šių įvardintų bruožų pakanka, teiginiui patvirtinti, kad vis dėl to tų pasikeitimų yra. Visi mes siekiame gero, geresnio gyvenimo. Turime tikslų svajonių, tad, natūralu ir žmogiška, kad reikia žmogaus su kuriuo norėtum visa tai išgyventi. Santuokoje juk esi ir džiaugsme, ir varge, taigi gero gyvenimo siekiamybę pritaikyčiau ir šiame amplua. Santuoka suprantama kaip simbolis, susijęs su tam tikra rizika. Nepaisant jausmų antplūdžio ir rožinių akinių, svarbu, kad rizika būtų pamatuota ir apmąstyta. Sakoma, „nerizikuosi – nelaimėsi, negersi šampano“, taigi galbūt būsi tas laimingasis, kuris sėkmingai švęs santuokos penkiasdešimtmetį ir senatvėje užaugus vaikams vėl vaikščios susikibęs už rankų. Sentimentalu? Tiesa, bet juk taip gera ir gražu pamatyti parke senyvo amžiaus porą nesikivirčijančią, o ramiu lėtu žingsniu einančią ir diskutuojančią kad ir perskaitytos knygos klausimais. Tobula ir siektina laimės išraiška. 

Santuoka kaip tradicijos forma egzistuoja šimtmečius, bet ji silpsta, tikėtina, kad vėliau dar labiau nunyks, bus pakeista tiesiog partnerystės įsipareigojimu, ar išlaikys tik gyvenimo draugo poziciją. Visuomenės susvetimėjimo idėjos kontekste santuoka kaip šeimos įteisinimo institucija įprasmina būtį. Žinoma, yra žmonių, vienišių, kuriems gerai būti vieniems, bet iš esmės mums reikia kito žmogaus. Kito žmogaus artumą reikia priimti, savąjį duoti. O mainai net ir viduramžiais turėjo nerašytas taisykles. 

Dar vienas aspektas – moralinis. Jeigu vis dėl to nepavyksta dviems žmonėms žiūrėti viena kryptimi, retai kada pasiseka gražiai ir ramiai, be priekaištų dėl nepateisintų lūkesčių, išsiskirti. Atskira tema, kodėl taip nutinka žmonėms, kurie, rodės, viską vienas dėl kito galėjo padaryti ir meilė gimė lyg ir neišsemiama. Bet tokia jau realybė – būsi sėkmingas, arba ne. 

Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Emocijos žaidžia saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.

Vasarą bus 4 metai kaip gyvename santuokoje, turime du sūnus.  Tikiuosi, ir po daug metų santuokoje (tikiu, kad ji tvirta), galėsiu išdėlioti pasikeitimus panašia tvarka.