Žiemos stebuklai

    

 2016 m. gruodis

  
       Dar vienas gruodis. Vėl mirksi lemputės, rogėmis keliauja elniai, dovanas neša ir laiškus rašo nykštukai, sniegas pasipila iš prakiurusio dangaus ir vėl nutyla. Ledai tirpsta. O kažkur viduje širdis džiūgauja išpildžiusi kelias vaikų svajones. Surinksiu savas ir paleisiu į jūrą - gal išsipildys.

      Šventės praėjo, ligos liko. Tokie jau tie Nauji. Su fejerverkais, ugnelėmis ir džiaugsmo šūksniais. Nuo dabar - daugiau saulės!

2016 m. gruodis

Te visad šviečia saulė! Laimingų!

2015  m. gruodis

           Pagaliau pasirodė žiema. Šalta, tikra ir jauki. Saulė plieskia danguje, sniego piešiniai blizga languose. Tolumoje stūkso sniego kalnai, sniege vos įžiūrimi pėdsakai veda nuo kalno. Šaltis žnaibo skruostus, nosį. Vaikai dūksta - valo akmenis, slidinėja, griūna užšalusioje baloje, kvatoja, įkvepia šalto oro. Gaivu. 

            - Mama, o kada aš būsiu suaugęs? - klausia Benas.

            Pilnatvė. Aš noriu, kad jie kuo ilgiau liktų nerūpestingais vaikais, tada širdyje ir aš esu drąsus pasauliui vaikas -  kartkartėm tyrinėjantis kosmosą ir meškos dantis žvaigždėse. Temsta.

             Linkiu jaukių Naujų pasitikimo, sveikatos, meilės ir tikrų draugų prisijaukinimo Naujaisiais 2016-aisias metais!  

                 Linkiu turėti savo kelrodę žvaigždę.

Siekius.

Mylėti ir būti mylimiems.

Drąsos.

Tikėjimo.

Ir nesustoti.

 ******

 

Švelnaus dvelksmo žibuoklės sausį

2015 m. sausis

         Nors sausis jau persirito į antrą pusę vis dar norisi grįžti atgal - tokia jau ta duoklė praėjusiems metams. Lyg užsitęsęs blogas įprotis. 

      Atėjus naujai dienai, naujam vakarui, tamsoje apžiūrėjus tvirtovę ir ledą ant žolės, bežaidžiant parduotuvę ir po žvaigždėtu vakaro dangumi valgant įsivaizduojamus braškinius ir bananinius ledus, užsigeriant meduizinėmis sultimis, klausantis aidinčio radijo dainų, čiuožiant nuo apšerkšnijusios čiuožyklos, lekiant ant supynių, skraidant geltonomis supuoklėmis ir tamsoje aidint juokui, spingsi išilgais šešėliais papuoštos keistos mano miesto šviesos. Prieblanda.

     Tos lempos visad mane domino, primindavo nesibaigiančius kelius, subėgančius į perspektyvą, namus su mėlynais langais ir žaliais langeliais, o kiekviename jų po atskirą kvepiantį gyvenimą. Istoriją iš kurios turėtume mokytis. Turbūt taip ir yra. O daugiausiai mes išmokstame iš savo jausmų - istorija supina jų didžiausią pynę.

     - Mama, bėgam, - pasigirsta. Ir mes bėgam, vos spėju vytis.

Naujas laiko ratas

2014-12 Žiema

        Netikėtai grįžo žiema. Tokia pūga už lango, snaigės šoka ratu ir neria į rūką. Metai prasideda nauja jėga, kurios nesitikėjome. Dar aidi spalvotų fejerverkų garsai ir dūmų apsupty kur ne kur blyksčioja nevykęs televizijos bokšto eglės spindulys, o ten, anapus gatvės iš balkono krenta spalvoti lapeliai, sukasi vėjyje ir paskęsta baltame triukšme. 

      Metai prabėgo lyg dar vienas didelis milžino žingsnis - toks, kokį norėtųsi sustabdyti. Paprašyčiau palaukti, neskubėti. Tas bėgimas - lyg nesibaigiantis maratonas. Derėtų pergalvoti žingsnius, arba keisti batus į septynmylius.

    Sausis - ilgas ir sunkus, kol įsibėgės nuokalnė; Vasarį - laukiu Knygų mugės; Kovą - Kino pavasario; Balandį ir Gegužę užpūtę žvakutes paaugs vaikai, Birželis jau kvepės jūra, Liepa lepins šiluma, o Rugpjūtis - žvaigždėtu dangum; Rugsėjis atneš naujus beveik mokyklos vėjus, Spalis pildys savo istoriją, Lapkritį kris paskutiniai lapai, o Gruodį vėl stebėsimės, kur dingo Metai. O gal galėtų gražios dienos bent trumpam sustoti?

    Nauja karuselė tuoj vėl įsibėgės. Pajudės ir pripildys baltas mintis baltų svajonių apie baltas atostogas prie jūros balto smėlio.