Mano kava vieną birželio rytą
Gili naktis. Taksi atvažiuoja nespėjus nei mirktelėti. Sutikrinu numerį -
šitas. Vairuotojas atrodo malonus, mašina kleranti. Pajudam.
- Nu, po perkūnais, ko čia stovi - aaa, lauki, kad pasitraukčiau - gerai, - šneka vairuodamas, o priešais iš tikrųjų taksi lūkuriuoja.
- Nu, po perkūnais, ko čia stovi - aaa, lauki, kad pasitraukčiau - gerai, - šneka vairuodamas, o priešais iš tikrųjų taksi lūkuriuoja.
Prisiglaudžiu prie kėdės. Žaibiškai šokam atgal ir kertam prospektą.
- Įsivaizduoji pastatė ženklą - griausmas, draudžia tokiom valandom važiuoti, bet negi man dabar važiuot aplinkui! Nesąmonė, ar ne? - visi nori užsidirbti, - priduria.
Kultūringai linksiu galva, dar šypsaus. Pasižiūriu, ar tikrai yra taksi atributų. Sankryžoj už upės suka į kairę nesulaukęs žalio šviesoforo signalo.
- Negi dabar lauksi - gi nieko nėra, reikia sukti. Hmm..., buvo galima tiesiai važiuoti ir pralėkti - kalba vairuotojas.
- Gal geriau nelėkti, bet saugiai, - bandau įsiterpti.
Bet manęs negirdi. Aplenkiam normaliai važiuojančią mašiną. Gerą kelio gabalą važiuojam bet kaip priešpriešine juosta ir su vėjeliu.
- Ar tau šalta? - klausia manęs ir įjungia šildymą lyg žiemą. Akimirkai nustembu ir įsikimbu į mašinos sėdynę. Tikiuosi kuo greičiau grįžti namo. Pradaro langus. Po kiek laiko susisgrimba ir išjungia.
- Po perkūnais, nu ir karštis.
-Važiuokite į šiaurę, - pasigirsta navigacijos balsas automobilyje visai šalia namų. Susiimu galvą rankomis. Lyg ir ima keistas juokas. Ir vėl suka į kairę nesulaukęs žalios šviesos, dar kartą, įvažiuoja ne ten.
- Po perkūnais, - nustemba. Atsiskaitom. Aš pagaliau namie. Ak, kaip gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą