Apie pavasario gegužę

Kaštonai žydi prie mokyklos, 2016 gegužė

        Įsibėgėjo gegužė. Kadangi dalyvauju džiaugsmingam universiteto gyvenime gegužę, vaikams mokslo metų pabaiga taip pat gegužę - ji ypač kvepianti. Tokia šilta, kvapni ir sunki. Lyg Š o k o l a d a s knygoje (Harris, 2004). Prisiminiau ir H. Wassmo nauja knyga guli ant stalelio - gera pasinerti į istoriją, tiesiog tada nebesu aš. Yra kažkas ten ir aš keliauju lyg sapnuos, su meile stebiu pučiamas penkias gimtadienio žvakutes, pjaunamą šokoladinį kvepiantį tortą. Stebiu - lyg pjaučiau ne aš.

         Aš tyliu. Mėginu tylėti, skęstu mintyse, žiūriu į tolį, horizonte kur ne kur praskrenda paukščiai. Laukiu jų šurmulio elektros laiduos iš tiesų. Kaip anąmet. Lygiai aštuntą. Aš tyliai gaudysiu stebuklingus gamtos kvapus. Džiaugsiuosi vėl uosdama. Ir brauksiu ašarą, kai nieks nematys. Pinsiu pienių vainiką, kuris nuvys, svajosiu, kas bus, nersiu atgal, o kažkur po langais žmonės vedžios šunis, katinus ir save.

           Žemė sukasi. Mėgstama radijo daina rėkia vis garsiau. Nutyla.

Ak, Paris, 2016 balandis

Alsuojantys ilgi vasaros vakarai

Vienas vasaros vakaras

             Už lango karštis tyliai šnabžda, kad jau vasaros vidurys čia pat. Ir dienos ėmė trumpėti. Smagiausias dalykas vasarą - atostogauti. Šiemet pati savim stebiuosi - man užtenka ramiai ir tyliai sėdėti ir žiūrėti į žalią tolį, dar vanduo, kad būtų šalia. Galėčiau valandas taip sėdėti. Mintys galvoje stuksena choru.

              Vasara žavi paprastumu, kurio gyvenime kuo toliau, tuo labiau trūksta. Draugai išnykę. Visi apmąstymai pakeičia formas, kai kalbiesi su vaikais. Tas bene vienintelis likęs bendravimas yra toks tikras ir paprastas, kad tiesiog tuo džiaugiesi. Lyg atrastum Ameriką iš naujo.

                Kai lieki vienas, viskas dūžta. Stebiesi, kodėl vis dar nešiojiesi jaunystės plytas. Sunkiausia tuomet žvelgti į tolį ir laukti savo krintančios žvaigždės.