Rudens rytas, kai bokštas paskendęs debesyje

Šaltinis: Landscapes 2.0

           Auksinis rudens rytas ritasi nuo kalno. Rytinis miesto šurmulys įtraukia ir praryja. Visai dienai. O paskui ateina naktis. Tokia šalta, žvaigždėta ir juoda. Rudens miegas kaip meškos. Aušta lėtai. Užsidėjus nematomą baltai juodą skrybėlę gali stebėti miestą, tarsi knibždantį skruzdėlyną. Savotiškai baisu būti vienam iš daugelio.

       Kartoju sau "Erelio dovana yra galimybė turėti galimybę", žodžiai su milijonu, tūkstančiais milijonų prasmių. <...> "Kiekvienam gyvam padarui, jei jis šito trokšta, garantuojama galimybė ieškoti plyšio į laisvę ir per jį iškeliauti <...> (Castaneda, 2008).

Rudens kelias, kai nebelyja žvaigždėmis

Šaltinis: Panoramio. Google maps

       Kelią nueina einantis - skamba man galvoje. Už lango giedras dangus, reti debesys pavydėtinai ramūs, sustingę medžiai ir žolė, žalia lyg vasarą. Toks raudonas saulėlydis. 

 - Ten žvaigždė, žiūrėk, - sušunka mažylis.
        Rugsėjį jos nekrenta.

      "Jei karys nori sėkmės, sėkmė pas jį ateina ramiai... jis labai stengiasi, bet nė kiek nepersitempia. <...> Asmeninė jėga - tai toks jausmas. Tarytum laimė. Dar galima pavadinti jį nuotaika. Asmeninė jėga kaupiama gyvenimo kovose" (Castaneda, 2008). 

      Sėkmė regima iš tolo, iš paukščio skrydžio, o kovos - čia pat. Kasdien prašosi įveikiamos.

 ***

Turiu aš paukščių didelius pulkus,
Didžiausių grifų, sakalų, erelių;
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
Dangaus erdvėn laisvi jie kelias.

Ir kylant jiems vis plečias jų sparnai,
Kaip debesys didi, galingi;
Po kojomis kaip sraigės sukasi kalnai;
Kaip lašas jūros spindi;

Ir jiems nutūpti žemė per maža.

Išdidūs ir sparnais nubraukdami žvaigždes
Ir nepavargę niekada

Per šaltas, dideles dangaus erdves
Kaskart platėjančiais sparnais
Manieji paukščiai skrenda amžinai.

1944.V.5 V. Mačernis "Paukščiai"

        

Smėlis, jūra, pušys ir vėjas

Juodkrantė, 2014

          

         Atostogos, prasidėjusios grafaičių Žanų istorijomis (K. de Montepinas "Grafaitė Žana", 1994; Gi de Mopasanas "Vieno gyvenimo istorija", 1985), nuspalvintomis briliantine žaluma, nusidriekė į šeimos fotosesiją Obelų sode, paprastai nežemiškas vestuves, saulėtą Nidos kempingą, klegantį vaikų juoką, susimąsčiusias jų akis Raganų kalne ir, grįžus, šmėklų baimę tamsoje. Pagaunu save, pamiršusią, kuri šiandien savaitės diena. Gera.

        - Mama, o kodėl tu sakei, kad čia namelis ant ratų - čia gi kemperis, aš pats mačiau! - sušunka mano berniukas. Nusijuokiu ir linksiu - juk tiesa. 

      - O čia, žiūrėk, žiūrėk, ar tu žiūri - Mėnulis užstoja Saulę - pažiūrėk, koks didelis! - įsiterpia mažasis. Tokie pokalbiai pripildo sielą žinojimo, o apiberta bučiniais, tuo įsitikinu.

      Artėjant naujiems vėjams, kurie šiandien išraiškingai sriūbauja už lango ir nešioja pasimetusias širšes, jaučiamas pokyčių kvapas. Santūri ramybė išlieka.

    "Kasdienio gyvenimo pasaulyje mūsų žodžius ar sprendimus galima labai lengvai permainyti, atšaukti. Vienintelis neatšaukiamas dalykas pasaulyje - mirtis. Kita vertus, magų pasaulyje natūralią mirtį galima atitolinti, o štai mago žodžio atšaukti - ne. Magų pasaulyje sprendimai nekeičiami ir nepersvarstomi. Vos priimti, jie įsigalioja amžiams." (Castaneda, 2008). Ilga abejonė pasėja nerimo sėklą.

Susiję rašiniai:
Apie gebėjimą priimti sprendimus ir nesigręžioti atgal

Apie gebėjimą priimti sprendimus ir nesigręžioti atgal

Šaltinis: eFoto.lt

      Tyli pavasario naktis. Ankstyvas rytas. Alyvos ir artėjančios vasaros kvapas. Vaiko šokis. Ča ča ča - slysta parketu žingsneliai, aidi juokas, plojimai. Ir prieš akis iškyla nepaprastas aiškumas. Lyg stiklas. Sprendimas priimtas. Tiesiog vieną ryta supranti, kad bus taip. Ramybė nuteikia maloniai.

     "Geriausia gyventi taip, kaip gyvena karys. Jis nerimauja ir svarsto prieš ką nors nuspręsdamas, tačiau, kai jau nusprendė, galvos nebesuka, nebesikankina, nes jo laukia milijonai kitų sprendimų. Štai taip elgiasi karys" (Castaneda, 2008). Paprastumas, kuris reikalauja ypatingai daug pastangų. "Pykti verta tada, kai jauti, kad žmonių poelgiai reikšmingi. Laikas liautis taip jausti. Žmonių veiksmai begalybės akivaizdoje svarbūs būti negali" (cit. iš ten pat). 

    Sprendimų priėmimui esmė sutelkiama į galutinį tikslą ir jo pasiekimo būdus - "kiek tai yra realu? Kokių resursų tam gali prireikti? Kaip vertini savo ambicijas? Kiek jautiesi turintis energijos savo tikslui siekti?" (Misiukonis, 2013). Svarbiausia - įsipareigoti veikti. Esant maloniai veiklai, pykčiui ir svarstymams vietos tiesiog nelieka. O galimą norą grįžti atgal užgožia milijonai naujų daugiau ar mažiau svarbių sprendimų.

     Šiandien tarptautinė darbo diena. Tai - šventės proga turėtume dirbti dvigubai - tiesa? 

Rytas, kuris ištirpęs žolėje

Šaltinis: Už tuštybės ribų

      Rytas. Rytinė kava lygiu lyg veidrodis paviršiumi. Rytinis saulės tunelis ant išbalusios žolės su perregimom pienių dulkėm nepaprastai spindi. Baigiasi kovas. Įsibėgėja pavasaris. Gražu. Tik ramybė kažkur išnyko. 

    "Susiduręs su kliūtimis, kurių negali įveikti, karys trumpam atsitraukia. Jis leidžia savo protui klaidžioti. Tuo laiku užsiima kitais dalykais. Bet kokiais. <...> Kiekvienas gali matyti, ir vis dėlto mes nusprendžiame neįsidėmėti to, ką matėme" (Castaneda, 2008).

    Galbūt todėl kasmet stebimės pavasariu ir lyg vaikai klausinėjame "kodėl"?

Dienos vertė ir laimės paieškos

Šaltinis: Tulip flowers

          Vaizdas ryte už lango nenuteikia pavasariškai - didžiulės baltos skrajojančios snaigės kovą negražios. Man rodos, žiema susipainiojo.

        "Kiekviena diena išmintingam žmogui - naujas gyvenimas. <...> Norėčiau, kad apie savo gyvenimą imtum galvoti kaip apie smėlio laikrodį. Viršuje yra gausybė smėlio smiltelių; jos lėtai ir lygiai byra per ploną kakliuką laikrodžio viduryje. Nei tu, nei aš nepriversime išbyrėti daugiau kruopelių nepakenkę laikrodžiui. Mes esame labai panašūs į smėlio laikrodį  Kai nubundame ryte, mūsų laukia šimtai įvairiausių darbų, kuriuos, kaip mes manome, reikia atlikti tą dieną. Jeigu ne mėginame viską atlikti vienu metu, o leidžiame viskam vykti lėtai ir tolygiai kaip byrančioms pro ploną smėlio laikrodį smiltelėms, tik tuomet nerizikuojame sugadinti savo psichologinės ir fizinės sveikatos" (cit. iš Carnegie, 2010). 

          Kitaip tariant - viena smiltelė, viena užduotis. Paprastas patarimas, bet kaip sunku jo laikytis! Kai pavyksta, tuomet ir laimė atrodo kitokia. Šios dienos laimė - šimtasis įrašas blog'e - lyg saulės blyksnis snaigių jūroj. "Yra laimės pasaulis, kuriame visi dalykai vienodi. Dalykai vienodi, nes nėra kam paklausti, kuo jie skiriasi. <...> Mums tėra vienas pasaulis - žmonių pasaulis. Ir mes turime gyventi jame džiaugsmingai" (Castaneda, 2008).

Nauji metai, nauji tikslai, svajonės ir nauja laimė

Šaltinis: Funwallz.com 

     

         "Karys <...> didžiai laimingas, jis neabejoja savo nepriekaištingumo dvasia ir puikiai žino, kad toks yra. Kario džiugesys kyla iš susitaikymo su savo likimu ir teisingo savo ateities įvertinimo" (Castaneda, 2008).

     Tamsus apniukęs rytas nuspalvina žalią gruodžio žolę. Vaikų juokas palydi senus, nepaprastus metus. Sunkūs ir turtingi metai praėjo - su kelionėmis (Italija, Belgija), sunkiai įveikiamais mokslo iššūkiais (pagaliau nebe studentė!), su grįžimu į darbą ir darželio adaptacija su puokšte jo privalumų ir trūkumų, su daug daug meilingų apsikabinimų ir skardaus juoko, su pirmaisiais pasakojimais, eilėraščiais, dainom, vaidinimais... Vaikų irkluojamas piratų laivas plaukia pirmyn. Pasroviui, prieš srovę. Pirmyn. O norai, kokie dideli!

       "Ketinimas nėra nei mintis, nei objektas, nei noras. Ketinimas yra tai, kas padeda laimėti mūšį net tada, kai jis pagal visus apskaičiavimus turi būti pralaimėtas. Ketinimas daro karį nepažeidžiamą. Jis gali eiti kiaurai sienas, per visas erdves, į begalybę" (cit. iš ten pat).

       

 Linkiu Naujaisiais 2014-aisiais išlikti savimi, vertinti save, kad ir kas nutiktų, turėti ketinimus, įgyvendinti planus, svajones - eiti į visas erdves ir nepeikti likimo, o džiaugtis šia diena ir jos mažais ir dideliais netikėtumais!

Šaltinis: dreamstime

Susiję rašiniai:

Pavasario beieškant: Milanas - Bergamo - Verona - Garda  

Apie Lūkesčius, Talentą ir Sveiką Protą

Briuselio lietaus atspindžiai

Metų reziumė - 9-erių metų kelias įveiktas! 

Keturi lankstaus ir efektyvaus darbo įgūdžiai

Šaltinis: Trees in winter

        Gražus šeštadienio rytas, giedras vakaras. Ramiai pūpso žvaigždės ir sapnuoja sapnus mėnulio vaikai. D.Carnegie (2010) pateikia puikius keturis gerus lankstaus ir efektyvaus darbo įgūdžius, kurie padės išvengti įtampos ir neleis pervargti:

1.  Nuo darbo stalo nurinkite perteklinius popierius, palikite tik reikalingus šiuo metu sprendžiamai problemai. 
2. Atlikite darbus pagal svarbą. Net Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje planuodavo kitos dienos darbus.
3. Susidūrus su problema, spręskite ją surinkę pakankamai informacijos, tačiau neatidėliokite sprendimo.
4. Išmokite organizuoti, atstovauti ir kontroliuoti. 

        

 *****

        Naudinga kaskart šiuos įgūdžius pasikartoti.  Jei situacija atrodo neįveikiama, reikia pradėti kovoti ir sutikti visus sunkumus be baimės. Tuomet ateis išsvajota sielos ramybė. "Kiekvienas gali matyti, ir vis dėlto mes nusprendžiame neįsidėmėti to, ką matėme" (Castaneda, 2008).

Apie laimingas ir ne visai pabaigas

Šaltinis: Writing THE END. How does it feel?

       Metų galas, tad nejučia pagalvojau apie pabaigas. Apie laimingas ir ne visai. Apie išsvajotas ir savaime suprantamas. Menas yra užbaigti tai, ką pradėjai. Siekiamybė. Keisčiausia - suvokimas, kad pabaiga yra kažko naujo pradžia. "Kas sukūrė Dievą?" - klausia mano keturmetis smalsuolis. "Pasakojama, kad jis tiesiog yra, buvo ir bus. Tai Jis sukūrė žmones," - atsakau. "O kaip angeliukai užlipa ir nenukrenta nuo debesų, jie juk pūkiniai," stebisi toliau. Tokiomis akimirkomis supranti, kad ta pradžia visad šalia.

     "Žmogaus akys gali atlikti dvi funkcijas: matyti visatos energijos tėkmę ir regėti pasaulio daiktus. Nė viena nėra geresnė už kitą, tačiau treniruoti akis vien žiūrėti į pasaulį yra gėdingas laiko švaistymas" (C.Castaneda, 2008). Tokie jėgos stebuklai pastebimi ir žiemos sukūryje. Juk "pasaulyje niekas nedalijama veltui. Kas turi būti išmokta, išmokstama tik labai pasistengus" (cit. iš ten pat). Kiekviena diena tarsi laimėjimų ir pralaimėjimų grandinė su savo laiminga arba ne pabaiga augina mūsų žinojimą. Kuris galėtų užaugti kaip pupa pasakoje - iki dangaus. 

Klaidingi įsitikinimai, tyla ir šaltas rūkas

Tyla rasos lašu pakibus, eFoto.lt

     

      "Žmogaus vientisumas - paslaptingas dalykas. Kad įveiktume net pačias sudėtingiausias gyvenimo užduotis, pakanka vien nedidelės jo dalelės. Tačiau kai mirštame, mirštame būdami vientisi" (Castaneda, 2008).

       Sėkmės receptų daug. Visi bandome ją pagauti, siekiame jos viena ar kita forma. Taylor (2010) išskiria pagrindines klaidas, kurios trukdo pasiekti tai, ko norime:

1. Siekiant sėkmės nereikia jokio leidimo - pirmasis klaidingo įsitikinimo paneigimas. 
2. Galite tapti kuo panorėję - klausimas, ar tikrai to norite.
3. Kad mane lydėtų sėkmė, kam nors turi nesisekti - sėkmės neužteks visiems. Sėkmės matas kiekvienam yra skirtingas, todėl lyginti savo ir kitų sėkmę yra žalinga. Apie savo sėkmę sprendžiame ne iš to, kaip sekasi kitiems, o iš to, kokia ji atrodo mums. 
4. Kultūros fenomenas - labiausiai gaila ne blogai padarytų dalykų, o neįgyvendintų norimų darbų!
5. Susitelkimas į tai, ko nenorime - liūdniausi ir žalingiausi žodžiai "Jums kažko trūksta". Perspėjimas "Nedaryk to" visada duoda priešingų rezultatų. 
6. Tikėjimas tuo, nes tai veiksminga - lyg "karaliaus nauji drabužiai". Svarbiausia - veiksmas. 
7. Palaukite, kol realybė užklups jus - tarsi kelionė yra kvaila, o realybė jus sugniuždys...

******

       Išsiveržimas iš neigiamo mąstymo pasireiškia beprasmiško pokalbio "kaip sekasi?" valdymu. "Man tikrai sekasi nuostabiai. Turiu puikų darbą, mylimą vyrą, mūsų vaikai - pavyzdys kitiems. Sunku įsivaizduoti didesnę laimę".

    
       Vakaro tyloje verta prisiminti, kad dovana yra galimybė turėti galimybę.

     

  

Briuselio lietaus atspindžiai

Briuselis, Belgija. Šaltinis: Travel

    Collison ir Parcell (2010) siūlo išmokti skristi. Šią savaitę tą ir padariau - darbo reikalais apsilankiau Briuselyje. Miestas toks, kokį ir palikau - nepasikeitęs.

    Tas pats lietus, gyvenimu patenkinti gatve kažkur (gal į niekur?) skubantys žmonės, Europos Komisijos užuovėja, ramūs susitelkę jos darbuotojai ir svečiai, įspūdingi mašinų srautai, nereali draugės vakarienė, vėluojančių nelaukiantys traukiniai, oro uosto parduotuvių vilionės, klaidžios gatvelės ir statybų garsai. Toks draugiškas chaosas paliko šiltą įspūdį, bet grįžti namo nekantravau - spėjau pasiilgti šeimos.

     Pakeliui namo lėktuvo turbulencija išgąsdino mane ir galvą ėmė pulti įvairiaspalvės mintys, tačiau galiausiai man pavyko patikėti, kad nusileisime - negi galėtų nukristi lėktuvas su p. V. Landsbergiu ir švietimo ministru? Turbūt, kad ne.

      "Kad atsivertume stebuklams, turime atsikratyti visų abejonių. Išvarius abejones, viskas tampa įmanoma" (Castaneda, 2008). Vakaro tyloje dėlioju žinias. Po truputį artėju link metų retrospektyvos. Tylu. Girdėti lietaus lašai.

Sakmės apie jėgą ir pergales

C. Monet, San Giorgio Maggiore at Dusk, 1908

     "Vidinis dialogas laiko mus prispaustus prie žemės. Pasaulis yra toks ar anoks tik todėl, kad mes įsikalbame, kad jis toks ir anoks. Vartai į magų pasaulį atsiveria tada, kai karys išmoksta sustabdyti vidinį dialogą" (Castaneda, 2008).

       Žmogus jau taip sutvertas, kad jam lemta nuolat mokytis ir panirti į nesuvokiamus pasaulius.  Kaip mūsų keturmetis pasakė - "<...> o tų saulių gi begalės". Praeitis - tai nustatyti atramos taškai ketinimams. Pasirinkus tikslus ir ketinimus priimami sprendimai. "Tikras sprendimas reiškia paprastą dalyką - tai, kad atmetami kiti sprendimai" (Taylor, 2010). Pasitraukti iš ten, kur šiuo metu esame, gali lemti būtinybę ko nors atsisakyti. Tai nėra lengva, bet pasikliovus valia ir savimi - įmanoma. 

      Vakar su vaikais lankydamasi bibliotekoje sutikau labai nepakančių žmonių, gaila, kad tokių žmonių vis daugėja. Žinoma, geriausias ginklas - šypsena, tačiau tądien man jos trūko. 
"Kai pasiekiama vidinė ramybė, visa kas tampa įmanoma. Vidinis dialogas liaujasi taip pat, kaip ir prasideda - valios veiksmu" (Castaneda, 2008). 

      Reikia peržiūrėti, kur manoji valia slepiasi savaitgalį ir pasitikrinti kelio kryptį ir tikslus. Vis dar mokausi ir tobulėju planuojant laiką. Kai per dieną sulaukiu bent trijų dvimečio mažylio klausimų apie mano sakinių rašymą (taip suprantamai vaikams vadinu savo mokslus), važiavimą į universitetą ar biblioteką, dar tvirčiau suprantu - kad laikas yra Dovana. Ir ja reikia mokėti naudotis ypač skrupulingai. Užduočių ir veiksmų hierarchija leidžia vertinti save ir pajusti tam tikrą saugumą.