Rudens kelias, kai nebelyja žvaigždėmis

Šaltinis: Panoramio. Google maps

       Kelią nueina einantis - skamba man galvoje. Už lango giedras dangus, reti debesys pavydėtinai ramūs, sustingę medžiai ir žolė, žalia lyg vasarą. Toks raudonas saulėlydis. 

 - Ten žvaigždė, žiūrėk, - sušunka mažylis.
        Rugsėjį jos nekrenta.

      "Jei karys nori sėkmės, sėkmė pas jį ateina ramiai... jis labai stengiasi, bet nė kiek nepersitempia. <...> Asmeninė jėga - tai toks jausmas. Tarytum laimė. Dar galima pavadinti jį nuotaika. Asmeninė jėga kaupiama gyvenimo kovose" (Castaneda, 2008). 

      Sėkmė regima iš tolo, iš paukščio skrydžio, o kovos - čia pat. Kasdien prašosi įveikiamos.

 ***

Turiu aš paukščių didelius pulkus,
Didžiausių grifų, sakalų, erelių;
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
Dangaus erdvėn laisvi jie kelias.

Ir kylant jiems vis plečias jų sparnai,
Kaip debesys didi, galingi;
Po kojomis kaip sraigės sukasi kalnai;
Kaip lašas jūros spindi;

Ir jiems nutūpti žemė per maža.

Išdidūs ir sparnais nubraukdami žvaigždes
Ir nepavargę niekada

Per šaltas, dideles dangaus erdves
Kaskart platėjančiais sparnais
Manieji paukščiai skrenda amžinai.

1944.V.5 V. Mačernis "Paukščiai"