Apie gebėjimą priimti sprendimus ir nesigręžioti atgal

Šaltinis: eFoto.lt

      Tyli pavasario naktis. Ankstyvas rytas. Alyvos ir artėjančios vasaros kvapas. Vaiko šokis. Ča ča ča - slysta parketu žingsneliai, aidi juokas, plojimai. Ir prieš akis iškyla nepaprastas aiškumas. Lyg stiklas. Sprendimas priimtas. Tiesiog vieną ryta supranti, kad bus taip. Ramybė nuteikia maloniai.

     "Geriausia gyventi taip, kaip gyvena karys. Jis nerimauja ir svarsto prieš ką nors nuspręsdamas, tačiau, kai jau nusprendė, galvos nebesuka, nebesikankina, nes jo laukia milijonai kitų sprendimų. Štai taip elgiasi karys" (Castaneda, 2008). Paprastumas, kuris reikalauja ypatingai daug pastangų. "Pykti verta tada, kai jauti, kad žmonių poelgiai reikšmingi. Laikas liautis taip jausti. Žmonių veiksmai begalybės akivaizdoje svarbūs būti negali" (cit. iš ten pat). 

    Sprendimų priėmimui esmė sutelkiama į galutinį tikslą ir jo pasiekimo būdus - "kiek tai yra realu? Kokių resursų tam gali prireikti? Kaip vertini savo ambicijas? Kiek jautiesi turintis energijos savo tikslui siekti?" (Misiukonis, 2013). Svarbiausia - įsipareigoti veikti. Esant maloniai veiklai, pykčiui ir svarstymams vietos tiesiog nelieka. O galimą norą grįžti atgal užgožia milijonai naujų daugiau ar mažiau svarbių sprendimų.

     Šiandien tarptautinė darbo diena. Tai - šventės proga turėtume dirbti dvigubai - tiesa?