Alsuojantys ilgi vasaros vakarai

Vienas vasaros vakaras

             Už lango karštis tyliai šnabžda, kad jau vasaros vidurys čia pat. Ir dienos ėmė trumpėti. Smagiausias dalykas vasarą - atostogauti. Šiemet pati savim stebiuosi - man užtenka ramiai ir tyliai sėdėti ir žiūrėti į žalią tolį, dar vanduo, kad būtų šalia. Galėčiau valandas taip sėdėti. Mintys galvoje stuksena choru.

              Vasara žavi paprastumu, kurio gyvenime kuo toliau, tuo labiau trūksta. Draugai išnykę. Visi apmąstymai pakeičia formas, kai kalbiesi su vaikais. Tas bene vienintelis likęs bendravimas yra toks tikras ir paprastas, kad tiesiog tuo džiaugiesi. Lyg atrastum Ameriką iš naujo.

                Kai lieki vienas, viskas dūžta. Stebiesi, kodėl vis dar nešiojiesi jaunystės plytas. Sunkiausia tuomet žvelgti į tolį ir laukti savo krintančios žvaigždės.

Vienos nakties istorija

Mano kava vieną birželio rytą

          Gili naktis. Taksi atvažiuoja nespėjus nei mirktelėti. Sutikrinu numerį - šitas. Vairuotojas atrodo malonus, mašina kleranti. Pajudam.
      - Nu, po perkūnais, ko čia stovi - aaa, lauki, kad pasitraukčiau - gerai, - šneka vairuodamas, o priešais iš tikrųjų taksi lūkuriuoja.

         Prisiglaudžiu prie kėdės. Žaibiškai šokam atgal ir kertam prospektą.
       - Įsivaizduoji pastatė ženklą - griausmas, draudžia tokiom valandom važiuoti, bet negi man dabar važiuot aplinkui! Nesąmonė, ar ne? - visi nori užsidirbti, - priduria.
        Kultūringai linksiu galva, dar šypsaus. Pasižiūriu, ar tikrai yra taksi atributų. Sankryžoj už upės suka į kairę nesulaukęs žalio šviesoforo signalo.
       - Negi dabar lauksi - gi nieko nėra, reikia sukti. Hmm..., buvo galima tiesiai važiuoti ir pralėkti - kalba vairuotojas.
       - Gal geriau nelėkti, bet saugiai, - bandau įsiterpti.
       Bet manęs negirdi. Aplenkiam normaliai važiuojančią mašiną. Gerą kelio gabalą važiuojam bet kaip priešpriešine juosta ir su vėjeliu.
     - Ar tau šalta? - klausia manęs ir įjungia šildymą lyg žiemą. Akimirkai nustembu ir įsikimbu į mašinos sėdynę. Tikiuosi kuo greičiau grįžti namo. Pradaro langus. Po kiek laiko susisgrimba ir išjungia.
     - Po perkūnais, nu ir karštis.

     -Važiuokite į šiaurę, - pasigirsta navigacijos balsas automobilyje visai šalia namų. Susiimu galvą rankomis. Lyg ir ima keistas juokas. Ir vėl suka į kairę nesulaukęs žalios šviesos, dar kartą, įvažiuoja ne ten.
    - Po perkūnais, - nustemba. Atsiskaitom. Aš pagaliau namie. Ak, kaip gera.

Apie kvepiančią vasarą, nesibaigiančius darbus ir jūros ošimą

Jūra, 2015 gegužė

           Ten, kur ošia jūra ir tyvuliuoja vanduo, slepiasi žvaigždės. Šiandien jau kvepia vasara. Karštis užpila akis ir pradangina atostogų laukime. Stebiu tą patį vandens telkinį - nedrįstu vadinti jo ežeru - beveik kasdien. Šiandien vanduo nenusakomos spalvos, o aplink taip sodriai žalia - žolė, medžiai neįsivaizduojamai aukšti, rodos, pilni knibžda nenusakomos aibės gyvių. Akimirkai, kiaurai košiant šiltam vėjui, plaukams užkritus ant akių, išsigąstu. 

        Beveik nužydėjo pienės, alyvos dar gražios. Gegužė pralėkė akimirksniu: mūsų nepaleidžiančios ligos, atokvėpiai, pirmieji buvimo gamtoje džiaugsmai, darbų karuselė, iš nuovargio neklausanti mašina, paieškos, jūros gurkšnis, smėlis kopose ir krante, gimtadieniai (mažajam jau 4-etveri!). Tikiuosi, vasarą pavyks dažniau sustoti ir pasigrožėti nepaprasto grožio akimirkom kaip šįryt. 

       Gera tiesiog atsidaryti balkoną lyg terasoj, plačiai atverti langus, įkvėpti gaivaus ryto oro gurkšnių, ramiai lyg sulėtintam filme gerti baltą pieno kavą, kvepiančią cinamonu, užuosti bundančias mano mėlynai geltonas gėles, netgi prisiminti mankštą. Tokie rytai stiprina - kaip gera atsikelti anksčiau!

 Susiję rašiniai:

11 dienos optimizavimo principų

Vertybės, prioritetai ir gebėjimas išlaikyti švarią galvą

Vertybės, prioritetai ir gebėjimas išlaikyti švarią galvą

Druskininkai, 2015 m. balandis

               Pastaruoju metu vis bėgu. Nors pastebiu nuostabų, keičiantį spalvas ežerą su besileidžiančių ančių nutaškytais purslais, medžių žalius žiedus, besišypsančius žmones, imu karts nuo karto girdėti tylą ir stebėtis iš kur gi balandį tos pienės žydi, o ten, kamuolyje susisukę debesys lyg dykuma. 

              Nieko naujo, viskas lyg kaip ir visada. Tačiau būtinai kas nors, o tai gali būti nutikimas, liga, įvykis, ar dar kas - sudrebina tą mano bėgimą. Štai anądien buvo gimtadienis (6), laukia kitas (4) - o kaip bėga laikas - dabar liga, ir atsitrauki, sustoji minutėlei, įkvepi. Ir tada aš nušvintu. Kaip Saulė. Imu atsirinkti svarbiausius dalykus iš visų labai labai svarbių, atkreipiu dėmesį į savo komforto zoną, netgi nusprendžiu pasirūpinti savimi, kad toliau galėčiau lėčiau bėgti, mylėti ir dalinti meilę saviems.

               Toks tas mano pasaulis. Stengsiuosi, kad suktųsi lėčiau.

Susiję rašiniai:

Rytinis pavasario bėgimas

Kino pavasario kerai arba šilto pavasario linkėjimai

Upės Vingis, 2015 m. kovas

        Ir vėl pavasaris. Toks tolimas - artimas, su pūgomis ir audromis, su tyliai paskendusiomis svajonėmis. Pavasaris man daugiau nei dešimtmetį tolygu Kino pavasariui. Vidinė dvikova tyliai pasideda ginklus. Iki kito karto. 

       "Feliksas ir Meira", kuriuo prasidėjo mano Kino pavasaris, stebino reglamentuotu žydų taisyklių griežtumu. Lyg betikslis apribojimas to, ko net nebandei. Tokioje aplinkoje ypač paliečia jaukiai paprasti atradimai - uždraustas akių žvilgsnis kuria stebuklus. Įdomu, kad visai kitokiu žydų kultūros ir gamtovaizdžio įspūdžiu festivalį užbaigiau - filmu apie žydų moteris kariuomenėje, šmaikščiu "Nulis motyvacijos". 

       "Sivasas" - keistai išaustas, gamtos šaltumo užgrūdintas filmas, kuriame nėra moterų, nes "vyrų pasaulyje moterims nėra vietos," - po filmo teigė režisierius. Buvo labai keista tai girdėti salėje, kurios didžiąją auditorijos dalį sudarė būtent moterys. Šunų kovos - be galo keista pramoga, o šaltos gamtos stepės - užburia, kaip ir šuns ir berniuko draugystė. Berniuko, kuris dar vaikas, bet tam tikroje aplinkoje turi elgtis ir priimti sprendimus lyg suaugęs. Kažin, ar tai labiau užgrūdina, ar palieka randus sieloje.

       "Mamytė" - sunki tema, kuri pateikta su juoko dozėmis. Apgalvoti, priimti sprendimai, keičiantys gyvenimus. Kelio atgal nėra. Tokiomis akimirkomis gaila, kad realybė tik viena. Tas žmogaus, tampančio suaugusiu, santykis su mama yra ta gija, kuri lemia tolesnį jo gyvenimą. Gaila, kad santykį turi apspręsti tik mama, nes sūnus pagal amžių dar nepajėgus savo galiomis priimti tokius sprendimus. Tikrovė ir svajos, draugystė ir vienatvė, aplinkybės lyg E. Munch "Šauksmas" - aidi tyruose ir nepaklūsta žmogiškajai tvarkai.

         Tokia ta pasaulio, šeimos tvarkos ir ypatumų analizė atskleidžia ne visai tokį pažinimo medį, kokio norėtume. Tačiau filme šeimai "Namai" pasaulio dėlionė atrodo kur kas paprasčiau, visai nesvarbi pamesta kepurė ir šalikas - o be galo gera, kai nugali ramybė, taika ir gerumas.

         To ir linkiu visoms šeimoms švenčių proga - džiaukitės pavasariu, artėjančia šiluma ir būkite laimingi. 

         O aš lauksiu 'savo' gimtadienio, kuris netrukus išauš - prisiminsiu tą gaivaus ir šilto, saulėto pavasario rytą, kai pirmąkart tapau mama.