Ilgas žiemiško savaitgalio takas

Šaltinis: Etsy.com, Monmartre, Paris

                     

           Šįryt jau sninga. Vaikams tiek džiaugsmo, kad nejučia bambėdamas imi džiaugtis ir pats. Tarsi ženklas pilkam lapkričio rudeniui pasitraukti.

          Tyloje buvo girdėti vaikų juokas, jų susikaupimas apžiūrint gulinčią musę, tarsi pro šalį švietė saulės spinduliai ir krenkštė varnos. Dieną atšilo. Sniegas užklojo dar aukštą žolę, kitur jo - nei žymės.

***

"Keletą dienų girioj viešpatavo ramybė.

Ramybė, kokia būna tiktai gamtoje.

Ramybė ir šnibždesys.

<...> Truputis gyvybės, kuri jau gęsta. 

Viskas praėjo.

Sausi lapai čežėjo ir nuo lengviausių žingsnių.

<...> 

– Stipresnieji visada neapkenčia silpnesniųjų, – sumurmėjo krūmelis, 

– ir tik dėl to niekad geriau nebus. – Ir jis nutilo.

Žemėje šnibždėjosi samanos:

– Mes patenkintos. Mūsų reikalavimai kuklučiai. 

Net ant akmens mes želiame. Visi mus mindžioja, 

o mums nė motais. Nederliaus metais 

mus rupšnoja, ir mes duodamės. 

Dėl to sau galvos nesukam. Džiaugiamės ir esam patenkintos.

Bet niekas negirdėjo šito šnibždesio.

<...>Rytą, tik pradėjus aušti, ėmė snigti.

Iš pradžių sniegas krito tumulais, paskui įsitaisė 

pustyti.

Guri ėmė žaisti, vaikydama snaiges.

– Brr, – šaukė ji linksmai, – brr... kokios šaltos ir 

kaip tirpsta burnoje...

Bet netrukus snieguolės ėmė taip greitai šokti ir 

suktis, kad Guri liovėsi žaidusi.

Pustė dieną ir naktį be atvangos, suvertė metro 

aukštumo vėpūtinius.

Spigino šaltis." (Bembis, Bembio vaikai, 2009).

            Netrukus "Bembį" skaitysime trečią kart - ir vaikams nepabosta, vis turime ką aptarti paskaitę. Dantukų fėja ir ramūs žiemos žiburiai už lango paskendę rūke.

Baltos balto Kiškio ausys

Šaltinis: Ekonaujienos.lt 

"Zuikis puikis 

Ilgaausis

Tupt po krūmu..

Zuikis puikis.. "

       

        Deklamuoja man mažylis nuo praėjusių Kalėdų jam įstrigusį, o gal ir vienintelį patikusį eilėraštį. Gražu. Kaskart šypsaus, kai atsitūpia, ar rodo kiškio ausis.

     Anądien vaikštinėdami surinkom visus geltonus ir skaisčiai raudonus spalio lapus, tai ir šalčiai atėjo. Tamsoje sunku keltis rytais ir visi laukiam ilgų ir nerūpestingų savaitgalių rytų, švelniai ir neskubiai brėkštančio ryto, debesy paskendusio bokšto ar tekančios saulės spinduliuos paskendusių saulėtekio kalvų. Naktis nerami - jaunatis.

       Džiaugsmas toks paprastas - lyg kasdien valgytum tortą ir lyg muzikos klausytumeis vaikiško šnabždėjimo į ausį - "aš tave myliuuu. Apsikabinkim". 

         Gimtadienis. Pūsiu žvakutes tingų savaitgalį.

Geltonai raudono spalio lapų lietus

Šaltinis: Millais, 1870, iš WikiArt

             Atėjo spalis. Toks ramus, saulėtas ir, man rodos, kažko didingas. Liūdesys, kad ta saulė tik už lango, bet užtat kokie fantastiški saulės zuikučių žaidimai ant sienų ir grindų! Gražu. Orchidėja mane myli. Skleidžia žiedus jau dvejus metus. Žiedai būtų lyg lapai, jei gražiai paraustų ar pagelstų. Pasaulis pagal mus. 

           Įsiminė lapų pašnekesys jau antrą kartą vaikų prašymu jiems skaitant "Bembio" (Zaltenas, 1989) istoriją. 

           "Pievos pakraštyje nuo didžiojo ąžuolo krito lapai. Krito nuo visų medžių.

             Viena ąžuolo šaka buvo aukščiau už kitas, išsikišusi toli į pievą. Pačiame jos gale vienas šalia antro kabojo du lapai. <...>

            - Kodėl mes turime išnykti?..

            Antrasis paklausė:

            - Kas atsitiks mums, kai nukrisime?..

            - Leisimės žemyn.

            - Kas ten apačioje? <...>

           - Dar yra laiko, - ramino pirmasis. - Verčiau prisiminkime, kaip buvo gražu, kaip nuostabiai gražu! Kai pasirodydavo saulė ir imdavo taip svilinti, jog pajusdavau sveikatos perteklių. Ar dar atsimeni? O rasą rytmečio valandomis... ir švelnias, žavingas naktis... <...>

           Jo balsas nutrūko. Jis buvo švelniai nuplėštas ir nuplasnojo žemėn.

           Atėjo žiema."

        

        -  O mes mirsime, o kada mes mirsime? Kažkada? - klausia mažylis. 

       - Kažkada, - atsakau. Užaugsi, pasensi, dar pasensi, dar... ir kažkada mirsime. O dabar džiaukimės tuo, kad šiandien esame čia, kartu ir už lango šviečia saulė. 

        

          Ruduo - toks metas. Gamtos ciklas diktuoja savo taisykles, išskrenda paukščiai, daugėja laiko apmąstymams. 

       Neįprasta, bet laukiu Kalėdų. Laukiu vaikų Kalėdų ir džiaugsmo jų akyse rytais radus kišenėse saldainius. Ir girgždančio sniego jau laukiu. Gera, kai yra, ko laukti ir, su kuo dalintis.

Susiję įrašai: 

Auksinis spalio ruduo

Rudens rytas, kai bokštas paskendęs debesyje

Šaltinis: Landscapes 2.0

           Auksinis rudens rytas ritasi nuo kalno. Rytinis miesto šurmulys įtraukia ir praryja. Visai dienai. O paskui ateina naktis. Tokia šalta, žvaigždėta ir juoda. Rudens miegas kaip meškos. Aušta lėtai. Užsidėjus nematomą baltai juodą skrybėlę gali stebėti miestą, tarsi knibždantį skruzdėlyną. Savotiškai baisu būti vienam iš daugelio.

       Kartoju sau "Erelio dovana yra galimybė turėti galimybę", žodžiai su milijonu, tūkstančiais milijonų prasmių. <...> "Kiekvienam gyvam padarui, jei jis šito trokšta, garantuojama galimybė ieškoti plyšio į laisvę ir per jį iškeliauti <...> (Castaneda, 2008).

Rudens kelias, kai nebelyja žvaigždėmis

Šaltinis: Panoramio. Google maps

       Kelią nueina einantis - skamba man galvoje. Už lango giedras dangus, reti debesys pavydėtinai ramūs, sustingę medžiai ir žolė, žalia lyg vasarą. Toks raudonas saulėlydis. 

 - Ten žvaigždė, žiūrėk, - sušunka mažylis.
        Rugsėjį jos nekrenta.

      "Jei karys nori sėkmės, sėkmė pas jį ateina ramiai... jis labai stengiasi, bet nė kiek nepersitempia. <...> Asmeninė jėga - tai toks jausmas. Tarytum laimė. Dar galima pavadinti jį nuotaika. Asmeninė jėga kaupiama gyvenimo kovose" (Castaneda, 2008). 

      Sėkmė regima iš tolo, iš paukščio skrydžio, o kovos - čia pat. Kasdien prašosi įveikiamos.

 ***

Turiu aš paukščių didelius pulkus,
Didžiausių grifų, sakalų, erelių;
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
Dangaus erdvėn laisvi jie kelias.

Ir kylant jiems vis plečias jų sparnai,
Kaip debesys didi, galingi;
Po kojomis kaip sraigės sukasi kalnai;
Kaip lašas jūros spindi;

Ir jiems nutūpti žemė per maža.

Išdidūs ir sparnais nubraukdami žvaigždes
Ir nepavargę niekada

Per šaltas, dideles dangaus erdves
Kaskart platėjančiais sparnais
Manieji paukščiai skrenda amžinai.

1944.V.5 V. Mačernis "Paukščiai"