Šaltinis: Millais, 1870, iš WikiArt
Atėjo spalis. Toks ramus, saulėtas ir, man rodos, kažko didingas. Liūdesys, kad ta saulė tik už lango, bet užtat kokie fantastiški saulės zuikučių žaidimai ant sienų ir grindų! Gražu. Orchidėja mane myli. Skleidžia žiedus jau dvejus metus. Žiedai būtų lyg lapai, jei gražiai paraustų ar pagelstų. Pasaulis pagal mus.
Įsiminė lapų pašnekesys jau antrą kartą vaikų prašymu jiems skaitant "Bembio" (Zaltenas, 1989) istoriją.
"Pievos pakraštyje nuo didžiojo ąžuolo krito lapai. Krito nuo visų medžių.
Viena ąžuolo šaka buvo aukščiau už kitas, išsikišusi toli į pievą. Pačiame jos gale vienas šalia antro kabojo du lapai. <...>
- Kodėl mes turime išnykti?..
Antrasis paklausė:
- Kas atsitiks mums, kai nukrisime?..
- Leisimės žemyn.
- Kas ten apačioje? <...>
- Dar yra laiko, - ramino pirmasis. - Verčiau prisiminkime, kaip buvo gražu, kaip nuostabiai gražu! Kai pasirodydavo saulė ir imdavo taip svilinti, jog pajusdavau sveikatos perteklių. Ar dar atsimeni? O rasą rytmečio valandomis... ir švelnias, žavingas naktis... <...>
Jo balsas nutrūko. Jis buvo švelniai nuplėštas ir nuplasnojo žemėn.
Atėjo žiema."
- O mes mirsime, o kada mes mirsime? Kažkada? - klausia mažylis.
- Kažkada, - atsakau. Užaugsi, pasensi, dar pasensi, dar... ir kažkada mirsime. O dabar džiaukimės tuo, kad šiandien esame čia, kartu ir už lango šviečia saulė.
Ruduo - toks metas. Gamtos ciklas diktuoja savo taisykles, išskrenda paukščiai, daugėja laiko apmąstymams.
Neįprasta, bet laukiu Kalėdų. Laukiu vaikų Kalėdų ir džiaugsmo jų akyse rytais radus kišenėse saldainius. Ir girgždančio sniego jau laukiu. Gera, kai yra, ko laukti ir, su kuo dalintis.
Susiję įrašai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą