Vėjuoto Lapkričio blaškomos mintys

Šaltinis: Laikrodininkas

   "Kažkur giliai po mūsų gyvenimą apgulusiais dulkių, baimių ir ribojančių įsitikinimų sluoksniais tūno jausmas, kad gebame gerokai daugiau ir mūsų gyvenimas gali būti kitoks. Raginu <...> pradėti, kad ir kaip būtų sunku, aiškintis, kokia yra jūsų esmė" (Taylor, 2010).

     Taigi, siektina ramybė aplanko tuomet, kai nuspredžiame gyventi pagal norimą viziją. Visiška ramybė - dvasinė būsena, kai einame nuo nuostatos "turiu-darau-esu" prie nuostatos "esu-darau- turiu" (cit. iš ten pat). Vizijos man nuo studijų laikų primena Vytauto Mačernio kūrybą:

7.

Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

[Šarnelė, 1943.X.17], Rudens sonetai iš ciklo „Metai“ (rinkinys „Poezija“, 1961). Plačiau čia.

   Savojo "Aš" paieškos reiškia, kad būtina pakilti į naują lygmenį - energijos, susitelkimo ir didžiavimosi. Apie "Aš" paieškų svarbą tinklo visuomenėje rašo ir Castells (2005, 2006, 2007). Savirealizacija aptariama ir žinomoje Maslow piramidėje kaip siekiamybės išraiška. Žinojimas, ko nori ir ko nenori - savo vizijos kūrimo dalis. Dabar svarbiausia - išlaukti. Sistemingai ir tvarkingai uždavinėti klausimus. Lyg vaikai, - o kada tu būsi sena? O kas tu būsi, kai pabūsi močiute? O kada aš mirsiu?

     Man rodos, kad būtent lapkritis yra žavus prasmių ieškojimo mėnuo. Lapkričio pradžios šventės verčia susikaupti, pliki medžiai su trim lapais, viena kita antis upėje, debesų užgožta saulė ir dulksna tą "Aš" perkelia į gamtos ciklą. Taikoje esi ne vienas.

     "Vienintelis veiksmingiausias būdas ką nors kesiti savo gyvenime - elgtis taip, tarsi tas pokytis jau būtų įvykęs" (Taylor, 2010).  Fantastika. Skamba lyg "Naujosios geografijos" atradimas.

     ***

     Šiandien dainuojam vieną didelį ir ilgą VALIO tėčiui gimimo dienos proga - būk laimingas!

     

Susiję rašiniai:
Kai krenta paskutiniai lapkričio lapai
Pokyčių prasmės beieškant

Desiderata: tarp triukšmo ir skubėjimo

Šaltinis: Shades of Grey

       Prieš pusantrų metų rašiau apie grįžimą. Šį vakarą vėl grįžau. Tekstas, kuris dalina ramybę:

Ramybės beieškant: Desideratos išmintis

      Visa esmė slypi lūkesčių konvergencijoje, teigiama, kad "mėginimas programuoti atsakymus kintančioje ir neapibrėžtoje aplinkoje gali pasirodyti esąs neefektyvus" (Williamson, Rinkos ir hierarchijos, 2008). Menas - neieškoti atsakymų ir negalvoti apie tai, kas bus, kas neišvengiama, o mėgautis duotybe čia ir dabar. 

Apie vėjo blaškomus lapus, rudens magiją ir pilnatį

Šaltinis: Emme magazine

    "Ištvėriau vakar. Galiu ištverti šiandien. Tačiau neileisiu sau galvoti, kas gali nutikti rytoj" (Carnegie, 2010). Toks švilpiantis vėjas už lango ir bokštas rūke.

    Spalvota gimtadienio dėlionė ir atskaitos taškas seniems naujiems tikslams pasiekti. Skardus vaikų juokas ir meilūs apsikabinimai - didžiausia dovana.

    Toli už miško pulsuoja jūra. O gal žydrieji vandenynai, kuriuose gęsta raudona saulė. Žydrieji vandenynai. Žvilgsnis pirmyn ir reagavimas į dinamišką aplinką, apie tai rašo Kim ir Mauborgne (2006).



Susiję rašiniai:
Mano spalis arba odė pagyroms 
Šeši esminiai žydrųjų vandenynų strategijos principai

Auksinis spalio ruduo

Šaltinis: 30 Things to Do In Autumn 

      Vėjui barstant auksinius lapus geltonais žingsniais tyliai ateina spalio ruduo. Ruduo - nerimo metas. Kai ilgėja dienos tamsa, susiformuoja tamsos baimė. Žinoma, geriausia būtų ją įdėti į maišą ir nukišti gilyn į spintą, tačiau ne viskas taip paprasta kaip Kakei Makei gali pasirodyti (Žutautė, 2012). 

       Ruduo - apmąstymų ir susikaupimo metas. Bet "žmogus sukurtas ne tam, kad suprastų gyvenimą, o tam, kad jį gyventų" (Carnegie, 2010). 

     Susiję rašiniai:

 Kai krenta paskutiniai lapkričio lapai

 (Ne)eilinis bandymas nerimą paversti pozityvu

 

Katino Ferdinando draugystės paieškos

Voverė, šaltinis: Nature Photo

       Jau kvepia ruduo. Gaivu. L. Žutautės (2012) istorijų herojus katinas Ferdinandas bando prisitaikyti. Ir jam pavyksta. Pū dėka, jis atrado ir mylėjo draugus tokius, kokius turėjo. Kitoje vakaro istorijoje apie Varniuko tapimą šauniausiu taip pat mokoma draugiškumo, mandagumo ir pastangos (Moost, Rudolph, 2013). Knygoje nepaprastai gražios iliustracijos, kurios priminė man sekmadienio pasivaikščiojimą parke, dalyvavimą gamtos mylėtojų surengtose varžytuvėse. Gaila, kad voverės, kurių eskizų reikia darželio pavėsinei pagražinti, nuo mūsų slėpėsi.

    Šiltų atspalvių ruduo. Geltoni lapai sukasi lyg snaigės. Gal išneš išankstinį nerimą ir jaudulį tolyn besiraitančios upės vaga. Tikra tiesa, kad menas yra pamiršti tai, kas nemalonu ir kontroliuoti situaciją pačiam. Kaip žinia, gyvenimas be tikslo visuomet pasibaigia žlugimu.

       Yra taisyklė, kuri skelbia - "Dirbkite. Nerimaujantis žmogus privalo užsimiršti veikdamas, kad nepultų į neviltį" (Carnegie, 2010). Paprasta ir teoriškai veiksminga, o sunkiais momentais verta pasitelkti saviįtaigą. Dvasios stiprybė išlaikoma neįsikabinus į smulkmenas. Jos nerūpi įstatymui, kodėl turėtų rūpėti paprastiems žmonėms?


Susiję rašiniai:
(Ne)eilinis bandymas nerimą paversti pozityvu