Vėjuoto Lapkričio blaškomos mintys

Šaltinis: Laikrodininkas

   "Kažkur giliai po mūsų gyvenimą apgulusiais dulkių, baimių ir ribojančių įsitikinimų sluoksniais tūno jausmas, kad gebame gerokai daugiau ir mūsų gyvenimas gali būti kitoks. Raginu <...> pradėti, kad ir kaip būtų sunku, aiškintis, kokia yra jūsų esmė" (Taylor, 2010).

     Taigi, siektina ramybė aplanko tuomet, kai nuspredžiame gyventi pagal norimą viziją. Visiška ramybė - dvasinė būsena, kai einame nuo nuostatos "turiu-darau-esu" prie nuostatos "esu-darau- turiu" (cit. iš ten pat). Vizijos man nuo studijų laikų primena Vytauto Mačernio kūrybą:

7.

Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

[Šarnelė, 1943.X.17], Rudens sonetai iš ciklo „Metai“ (rinkinys „Poezija“, 1961). Plačiau čia.

   Savojo "Aš" paieškos reiškia, kad būtina pakilti į naują lygmenį - energijos, susitelkimo ir didžiavimosi. Apie "Aš" paieškų svarbą tinklo visuomenėje rašo ir Castells (2005, 2006, 2007). Savirealizacija aptariama ir žinomoje Maslow piramidėje kaip siekiamybės išraiška. Žinojimas, ko nori ir ko nenori - savo vizijos kūrimo dalis. Dabar svarbiausia - išlaukti. Sistemingai ir tvarkingai uždavinėti klausimus. Lyg vaikai, - o kada tu būsi sena? O kas tu būsi, kai pabūsi močiute? O kada aš mirsiu?

     Man rodos, kad būtent lapkritis yra žavus prasmių ieškojimo mėnuo. Lapkričio pradžios šventės verčia susikaupti, pliki medžiai su trim lapais, viena kita antis upėje, debesų užgožta saulė ir dulksna tą "Aš" perkelia į gamtos ciklą. Taikoje esi ne vienas.

     "Vienintelis veiksmingiausias būdas ką nors kesiti savo gyvenime - elgtis taip, tarsi tas pokytis jau būtų įvykęs" (Taylor, 2010).  Fantastika. Skamba lyg "Naujosios geografijos" atradimas.

     ***

     Šiandien dainuojam vieną didelį ir ilgą VALIO tėčiui gimimo dienos proga - būk laimingas!

     

Susiję rašiniai:
Kai krenta paskutiniai lapkričio lapai
Pokyčių prasmės beieškant

Kai krenta paskutiniai lapkričio lapai

Šaltinis: http://purchon.co.uk/

  Pirmosios lapkričio dienos man yra apmąstymų dienos. Tokia ramybė ir susikaupimas. Ilgės (nepaprastai gražu, tiesa? Arba - Vėlinės) kasmet sustabdo laiką. Vis prisimenu nepaprastą Mocarto "Requiem" Oulu (Suomijos šiaurėje) sausakimšoje bažnyčioje - kažkas nepaprasto ir didingo. Savotiškai baugu. 

  Skaitau A.Sverdiolo "Apie pamėklinę būtį" (2006), kuri, visai netikėtai, puikiai dera prie šių ramybės dienų ir įdomus pasirodo individo būties pavojų apibrėžimas - "tai toks privatus sąvokų prasmės supratimas, kuris daro nebeįmanomą dalinimąsi jomis ir jų aptarimą". Iš tikrųjų sąvokų suvienodinimas leidžia būti išgirstam ir palengvina individo "respektuotiną buvinio vienybę". Labai taiklus išsireiškimas. Ši vienybė tokia trapi ir lengvai išardoma, todėl, iš naujo atrandama vertybė - gebėjimas savyje rasti jėgų ir išsaugoti sielos privatumą - triumfuoja.

  Pastaraisiais metais šias lapkričio dienas leidžiame ramiai, su šeima. Dabar kapstomės iš bjaurios visą šeimą suėmusios ligos. Vaikai maži, tad nesiplėšome po Lietuvą, siekdami aplankyti daugumą kapų. O ir, man rodos, tą padaryti galima ir bet kurią dieną metuose, nebūtinai šią vieną. Svarbiausia - susikaupimas ir atmintis. Ir bandymas trimečiui paaiškinti vėlinių prasmę. Pokalbis sudomina, kyla klausimų - jau gerai.

  Vis dar kvepia kelios likusios vakarykštės sriubos bandelės, už lango nematyti žvaigždžių, lėtai brėkšta rytas, o lengvi lietaus lašai švelniai baksnoja langą. Tylu. Ramu.