Šaltinis: http://purchon.co.uk/
Pirmosios lapkričio dienos man yra apmąstymų dienos. Tokia ramybė ir susikaupimas. Ilgės (nepaprastai gražu, tiesa? Arba - Vėlinės) kasmet sustabdo laiką. Vis prisimenu nepaprastą Mocarto "Requiem" Oulu (Suomijos šiaurėje) sausakimšoje bažnyčioje - kažkas nepaprasto ir didingo. Savotiškai baugu.
Skaitau A.Sverdiolo "Apie pamėklinę būtį" (2006), kuri, visai netikėtai, puikiai dera prie šių ramybės dienų ir įdomus pasirodo individo būties pavojų apibrėžimas - "tai toks privatus sąvokų prasmės supratimas, kuris daro nebeįmanomą dalinimąsi jomis ir jų aptarimą". Iš tikrųjų sąvokų suvienodinimas leidžia būti išgirstam ir palengvina individo "respektuotiną buvinio vienybę". Labai taiklus išsireiškimas. Ši vienybė tokia trapi ir lengvai išardoma, todėl, iš naujo atrandama vertybė - gebėjimas savyje rasti jėgų ir išsaugoti sielos privatumą - triumfuoja.
Pastaraisiais metais šias lapkričio dienas leidžiame ramiai, su šeima. Dabar kapstomės iš bjaurios visą šeimą suėmusios ligos. Vaikai maži, tad nesiplėšome po Lietuvą, siekdami aplankyti daugumą kapų. O ir, man rodos, tą padaryti galima ir bet kurią dieną metuose, nebūtinai šią vieną. Svarbiausia - susikaupimas ir atmintis. Ir bandymas trimečiui paaiškinti vėlinių prasmę. Pokalbis sudomina, kyla klausimų - jau gerai.
Vis dar kvepia kelios likusios vakarykštės sriubos bandelės, už lango nematyti žvaigždžių, lėtai brėkšta rytas, o lengvi lietaus lašai švelniai baksnoja langą. Tylu. Ramu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą