Apie kvepiančią vasarą, nesibaigiančius darbus ir jūros ošimą

Jūra, 2015 gegužė

           Ten, kur ošia jūra ir tyvuliuoja vanduo, slepiasi žvaigždės. Šiandien jau kvepia vasara. Karštis užpila akis ir pradangina atostogų laukime. Stebiu tą patį vandens telkinį - nedrįstu vadinti jo ežeru - beveik kasdien. Šiandien vanduo nenusakomos spalvos, o aplink taip sodriai žalia - žolė, medžiai neįsivaizduojamai aukšti, rodos, pilni knibžda nenusakomos aibės gyvių. Akimirkai, kiaurai košiant šiltam vėjui, plaukams užkritus ant akių, išsigąstu. 

        Beveik nužydėjo pienės, alyvos dar gražios. Gegužė pralėkė akimirksniu: mūsų nepaleidžiančios ligos, atokvėpiai, pirmieji buvimo gamtoje džiaugsmai, darbų karuselė, iš nuovargio neklausanti mašina, paieškos, jūros gurkšnis, smėlis kopose ir krante, gimtadieniai (mažajam jau 4-etveri!). Tikiuosi, vasarą pavyks dažniau sustoti ir pasigrožėti nepaprasto grožio akimirkom kaip šįryt. 

       Gera tiesiog atsidaryti balkoną lyg terasoj, plačiai atverti langus, įkvėpti gaivaus ryto oro gurkšnių, ramiai lyg sulėtintam filme gerti baltą pieno kavą, kvepiančią cinamonu, užuosti bundančias mano mėlynai geltonas gėles, netgi prisiminti mankštą. Tokie rytai stiprina - kaip gera atsikelti anksčiau!

 Susiję rašiniai:

11 dienos optimizavimo principų

Vertybės, prioritetai ir gebėjimas išlaikyti švarią galvą

Vertybės, prioritetai ir gebėjimas išlaikyti švarią galvą

Druskininkai, 2015 m. balandis

               Pastaruoju metu vis bėgu. Nors pastebiu nuostabų, keičiantį spalvas ežerą su besileidžiančių ančių nutaškytais purslais, medžių žalius žiedus, besišypsančius žmones, imu karts nuo karto girdėti tylą ir stebėtis iš kur gi balandį tos pienės žydi, o ten, kamuolyje susisukę debesys lyg dykuma. 

              Nieko naujo, viskas lyg kaip ir visada. Tačiau būtinai kas nors, o tai gali būti nutikimas, liga, įvykis, ar dar kas - sudrebina tą mano bėgimą. Štai anądien buvo gimtadienis (6), laukia kitas (4) - o kaip bėga laikas - dabar liga, ir atsitrauki, sustoji minutėlei, įkvepi. Ir tada aš nušvintu. Kaip Saulė. Imu atsirinkti svarbiausius dalykus iš visų labai labai svarbių, atkreipiu dėmesį į savo komforto zoną, netgi nusprendžiu pasirūpinti savimi, kad toliau galėčiau lėčiau bėgti, mylėti ir dalinti meilę saviems.

               Toks tas mano pasaulis. Stengsiuosi, kad suktųsi lėčiau.

Susiję rašiniai:

Rytinis pavasario bėgimas

Kino pavasario kerai arba šilto pavasario linkėjimai

Upės Vingis, 2015 m. kovas

        Ir vėl pavasaris. Toks tolimas - artimas, su pūgomis ir audromis, su tyliai paskendusiomis svajonėmis. Pavasaris man daugiau nei dešimtmetį tolygu Kino pavasariui. Vidinė dvikova tyliai pasideda ginklus. Iki kito karto. 

       "Feliksas ir Meira", kuriuo prasidėjo mano Kino pavasaris, stebino reglamentuotu žydų taisyklių griežtumu. Lyg betikslis apribojimas to, ko net nebandei. Tokioje aplinkoje ypač paliečia jaukiai paprasti atradimai - uždraustas akių žvilgsnis kuria stebuklus. Įdomu, kad visai kitokiu žydų kultūros ir gamtovaizdžio įspūdžiu festivalį užbaigiau - filmu apie žydų moteris kariuomenėje, šmaikščiu "Nulis motyvacijos". 

       "Sivasas" - keistai išaustas, gamtos šaltumo užgrūdintas filmas, kuriame nėra moterų, nes "vyrų pasaulyje moterims nėra vietos," - po filmo teigė režisierius. Buvo labai keista tai girdėti salėje, kurios didžiąją auditorijos dalį sudarė būtent moterys. Šunų kovos - be galo keista pramoga, o šaltos gamtos stepės - užburia, kaip ir šuns ir berniuko draugystė. Berniuko, kuris dar vaikas, bet tam tikroje aplinkoje turi elgtis ir priimti sprendimus lyg suaugęs. Kažin, ar tai labiau užgrūdina, ar palieka randus sieloje.

       "Mamytė" - sunki tema, kuri pateikta su juoko dozėmis. Apgalvoti, priimti sprendimai, keičiantys gyvenimus. Kelio atgal nėra. Tokiomis akimirkomis gaila, kad realybė tik viena. Tas žmogaus, tampančio suaugusiu, santykis su mama yra ta gija, kuri lemia tolesnį jo gyvenimą. Gaila, kad santykį turi apspręsti tik mama, nes sūnus pagal amžių dar nepajėgus savo galiomis priimti tokius sprendimus. Tikrovė ir svajos, draugystė ir vienatvė, aplinkybės lyg E. Munch "Šauksmas" - aidi tyruose ir nepaklūsta žmogiškajai tvarkai.

         Tokia ta pasaulio, šeimos tvarkos ir ypatumų analizė atskleidžia ne visai tokį pažinimo medį, kokio norėtume. Tačiau filme šeimai "Namai" pasaulio dėlionė atrodo kur kas paprasčiau, visai nesvarbi pamesta kepurė ir šalikas - o be galo gera, kai nugali ramybė, taika ir gerumas.

         To ir linkiu visoms šeimoms švenčių proga - džiaukitės pavasariu, artėjančia šiluma ir būkite laimingi. 

         O aš lauksiu 'savo' gimtadienio, kuris netrukus išauš - prisiminsiu tą gaivaus ir šilto, saulėto pavasario rytą, kai pirmąkart tapau mama.

Rytinis pavasario bėgimas

2015 m. kovas. Pietūs

 Bėga dienos. Bėga viena po kitos. 

- Šiandien savaitgalis, ar darbo dienelė? - pasigirsta vaikiškas susirūpinimas. - Ne, aš nenoriu darbo dienos, ne, aš nenoriu savaitgalio, aš noriu pagulėti! - spygauja mažasis rytais. - Man reikia dar pažaistiii!

  Dvi minutes. Penkias, keturias - sutarta. 

- Ar čia braškių uogienė?

- Taip, taip - linksiu ir šypsaus. 

- Gerai. Man per mažai košės! Noriu dar! O kodėl neuždegei žvakės?

 - Kur pasakėlė, buvo?

 - Dar ne - klausomės, kikenam, džiaugiamės saulės spinduliais virstančiais pro langą.

Susipakuojam, išvirstam klegėdami pro duris po vieną, pamaigo skambutį, kas netingi, pabarbena turėklus. 

  - Tu ką, gi kūdikį pažadinsi, pameni, kaip kaimynas iškišo galvą ir tave barė - auklėja didysis. Kažin ar smagu turėti tiek auklių. Bet gi niekas neklausia. 

 - Labas rytas, valytoja! - šūkteli mandagūs ir linksmi vaikai. 

  Sėdim mašinoje.

 - O kur mano kiškis, kiškį pamiršau - sriūbauja susikrimtęs Benas.

Lekiu su vėjeliu, tarpais pašūkauju, atnešu - visi laimingi. Patikrinom padangas, riedam. Aptariam troleibusus, degalines ir taksi. Autoūkis - be galo svarbus reikalas, kai pagalvoji.

 - Laaabas rytas, labas rytas, kiemsargi! Kodėl šluoji? - pasiteirauja nustebę ir lenktyniaudami nuskrieja pirmyn.

 Atsibučiuojam, linkim gražios dienos broliui, mažasis su kiškiu lekia pas save, apsikabinam. Gera. Kasryt šypsaus, nes tie rytai nepaprasto grožio.

  Tokia graži dienos pradžia, ak! Dangus toks mėlynas, vaikų juokas dar aidi, o aš vis dar juokiuos ir lekiu pirmyn.

 

Apie pavasarį, paukščius ir vandens kvapą ore

Neries vingis, 2015 vasaris

        - O kodėl gulbės nemoka kalbėti, o antys sako tik "kre kre kre"? - klausia Benas. - O kodėl jos nori batono, o sausainių nemėgsta ir šnypščia?
        - Paukščiai kalba - savo kalba, o šnypščia, nes nekantrauja - nori dar valgyti - atsakau.
         Lesiname. Benas atsikanda ir nenorom numeta įkyruolei, iš rankos lesančiai gražuolei ančiai gabalėlį batono.
    
       Traputis gulbėms nepatinka - pyksta. O kokia graži gulbių šeimyna - vaikas jau visai didelis, beveik baltas, su keliom pilkšvom dėmėm, ilgu kaklu. Mokosi skraidyti - plasnoja į kitą krantą - nepaprastai gražu. Akimirkai išvaiko įkyrias besipešančias antis. Būriui sugrįžus - antims viskas tinka - nespėjam sukinėtis ir barstyti. 

        - Štai ten  upė ir ten kitoj tilto pusėj upė - matai, dvi upės! - džiūgauja. - O jeigu tiltas sugrius, mes įgriūsime į upę?
       - Tiltas tvirtas - nesugrius - šypsausi - smagu šalia kodėlčiaus.
     Greitu žingsniu vejamės dviračiu riedantį brolį.

        - O čia bėga vanduo - galėtų valandą žiūrėti į iš žemės trykštantį šaltinį - o kaip jis čia pasidarė, jis bėga vamzdžiais? O kodėl čia šulinys, žiūrėk, čia monetos! - sušunka. O kodėl čia įmetė pinigus? Tėti, ten, dugne, vandeny mes matėm daaug pinigų!..

      Begalinis smalsumas žavi, jei mes, suaugę, turėtume bent dalelę vaikiško smalsumo - jis būtų žingsnis sėkmės link.