Švelnaus dvelksmo žibuoklės sausį

2015 m. sausis

         Nors sausis jau persirito į antrą pusę vis dar norisi grįžti atgal - tokia jau ta duoklė praėjusiems metams. Lyg užsitęsęs blogas įprotis. 

      Atėjus naujai dienai, naujam vakarui, tamsoje apžiūrėjus tvirtovę ir ledą ant žolės, bežaidžiant parduotuvę ir po žvaigždėtu vakaro dangumi valgant įsivaizduojamus braškinius ir bananinius ledus, užsigeriant meduizinėmis sultimis, klausantis aidinčio radijo dainų, čiuožiant nuo apšerkšnijusios čiuožyklos, lekiant ant supynių, skraidant geltonomis supuoklėmis ir tamsoje aidint juokui, spingsi išilgais šešėliais papuoštos keistos mano miesto šviesos. Prieblanda.

     Tos lempos visad mane domino, primindavo nesibaigiančius kelius, subėgančius į perspektyvą, namus su mėlynais langais ir žaliais langeliais, o kiekviename jų po atskirą kvepiantį gyvenimą. Istoriją iš kurios turėtume mokytis. Turbūt taip ir yra. O daugiausiai mes išmokstame iš savo jausmų - istorija supina jų didžiausią pynę.

     - Mama, bėgam, - pasigirsta. Ir mes bėgam, vos spėju vytis.

Naujas laiko ratas

2014-12 Žiema

        Netikėtai grįžo žiema. Tokia pūga už lango, snaigės šoka ratu ir neria į rūką. Metai prasideda nauja jėga, kurios nesitikėjome. Dar aidi spalvotų fejerverkų garsai ir dūmų apsupty kur ne kur blyksčioja nevykęs televizijos bokšto eglės spindulys, o ten, anapus gatvės iš balkono krenta spalvoti lapeliai, sukasi vėjyje ir paskęsta baltame triukšme. 

      Metai prabėgo lyg dar vienas didelis milžino žingsnis - toks, kokį norėtųsi sustabdyti. Paprašyčiau palaukti, neskubėti. Tas bėgimas - lyg nesibaigiantis maratonas. Derėtų pergalvoti žingsnius, arba keisti batus į septynmylius.

    Sausis - ilgas ir sunkus, kol įsibėgės nuokalnė; Vasarį - laukiu Knygų mugės; Kovą - Kino pavasario; Balandį ir Gegužę užpūtę žvakutes paaugs vaikai, Birželis jau kvepės jūra, Liepa lepins šiluma, o Rugpjūtis - žvaigždėtu dangum; Rugsėjis atneš naujus beveik mokyklos vėjus, Spalis pildys savo istoriją, Lapkritį kris paskutiniai lapai, o Gruodį vėl stebėsimės, kur dingo Metai. O gal galėtų gražios dienos bent trumpam sustoti?

    Nauja karuselė tuoj vėl įsibėgės. Pajudės ir pripildys baltas mintis baltų svajonių apie baltas atostogas prie jūros balto smėlio.

Žvaigždės tarp lekiančių debesų

Pusryčiai, 2014-12

         Aną vakarą po žiemos spektaklio, po senamiesčio klaidžių gatvelių, pabėgus nuo išpuoštos miesto eglės, tokios, kuri pilna pavasario lietaus, lietaus besitaškančio į drėgnas blakstienas, sustirusių elnių ir nykštukų apsupty, nykštukų, pardavinėjančių spurgytes ir auklėjančių jų kibirėliu nepasidalinančius brolius, po ilgo nežinojimo, ką veikti belaukiant picų - negi, kalbėsimes, mama - vėlų vakarą grįžome namo. Stovėdami visi trys užvertę galvas žiūrėjome į dangų. Matėme kaip didžiulis vėjas neša keistos spalvos debesis ir kur ne kur ryškėjo numanomos žvaigždės.

       - Mama, žiūrėk, ten aukštai Kalėdų senelio rogės ir elnių piešinys, matai? - sako Joris.

      Benas stengiasi įžiūrėti.

       - Ar matai, ten? - rodydamas pirštu pakartoja.

       - Matau - norėčiau matyti - tyliai pagalvoju.

       Klegėdami, vėjui pučiant pro namų plyšius, lietui ritantis skruostais, nubėgam prie durų. 

       - Aš, aš pirmas - nutolsta balsai vėjyje ir akimirkai sustoja laikas.

       Apima toks paprastas paprastų dalykų džiaugsmas. Lengvumas. Lyg iš tikrųjų tos rogės skrietų vakaro nakties žvaigždėtu dangumi. Žiemos stebuklai jaukiais vakarais pripildo lietų imbiero ir juoko kvapais.

Snaigėmis apklota gruodžio ryto žolė

"Panevėžys - Vilnius", 2014-12 

          Kamštyje paskendęs kalnas. Toks tas gruodis. Plikas, su ištirpusiu sniegu, juoda naktimi nuo pusiaudienio, arba ryto saulei šviečiant nuo kalno iškylančiais fantastiško grožio rytais, vaikų žiemos šventėmis ir keistu ilgesnių dienų laukimu. Ir nykštukai kasnakt vaikų kišenėlėse apsilanko. Bembio trečiąkart nebaigėm - daug veiklos, dar liko. 

           
           Madagaskaro pingvinams niekas nebaisu - nes jie komanda. Vaikiško filmuko taikli išmintis. Beatos "Mano knyga 2015" jau pasirengusi ateinančių metų planams, idėjoms ir troškimams. Kartais norėčiau, kad metai sustotų. Ties vasara.

****

7

Vidunaktį dažnai 

Aš pabundu, 

Kada keistai, keistai 

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau, 

Kas daros su manim, 

Bet man kaskart sunkiau 

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

[Šarnelė, 1943.X.17]

Mačernis, Vytautas. Poezija / redagavo Kazys Bradūnas. - Chicago (Ill.) : Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1961.

Ilgas žiemiško savaitgalio takas

Šaltinis: Etsy.com, Monmartre, Paris

                     

           Šįryt jau sninga. Vaikams tiek džiaugsmo, kad nejučia bambėdamas imi džiaugtis ir pats. Tarsi ženklas pilkam lapkričio rudeniui pasitraukti.

          Tyloje buvo girdėti vaikų juokas, jų susikaupimas apžiūrint gulinčią musę, tarsi pro šalį švietė saulės spinduliai ir krenkštė varnos. Dieną atšilo. Sniegas užklojo dar aukštą žolę, kitur jo - nei žymės.

***

"Keletą dienų girioj viešpatavo ramybė.

Ramybė, kokia būna tiktai gamtoje.

Ramybė ir šnibždesys.

<...> Truputis gyvybės, kuri jau gęsta. 

Viskas praėjo.

Sausi lapai čežėjo ir nuo lengviausių žingsnių.

<...> 

– Stipresnieji visada neapkenčia silpnesniųjų, – sumurmėjo krūmelis, 

– ir tik dėl to niekad geriau nebus. – Ir jis nutilo.

Žemėje šnibždėjosi samanos:

– Mes patenkintos. Mūsų reikalavimai kuklučiai. 

Net ant akmens mes želiame. Visi mus mindžioja, 

o mums nė motais. Nederliaus metais 

mus rupšnoja, ir mes duodamės. 

Dėl to sau galvos nesukam. Džiaugiamės ir esam patenkintos.

Bet niekas negirdėjo šito šnibždesio.

<...>Rytą, tik pradėjus aušti, ėmė snigti.

Iš pradžių sniegas krito tumulais, paskui įsitaisė 

pustyti.

Guri ėmė žaisti, vaikydama snaiges.

– Brr, – šaukė ji linksmai, – brr... kokios šaltos ir 

kaip tirpsta burnoje...

Bet netrukus snieguolės ėmė taip greitai šokti ir 

suktis, kad Guri liovėsi žaidusi.

Pustė dieną ir naktį be atvangos, suvertė metro 

aukštumo vėpūtinius.

Spigino šaltis." (Bembis, Bembio vaikai, 2009).

            Netrukus "Bembį" skaitysime trečią kart - ir vaikams nepabosta, vis turime ką aptarti paskaitę. Dantukų fėja ir ramūs žiemos žiburiai už lango paskendę rūke.