Ankstyvo sekmadienio ryto miestas

Sekmadienio ryto tuščia miesto gatvė, 2015 sausis 

         Negaliu liautis galvojus apie spalvotas žuvis. Šįryt, tokį tuščią sekmadienio rytą, kai mieste tylu, ramu ir gera, po SPA jos taip į mane žiūrėjo, tos keistai šonuose didžiulės išvirtusios akys atrodė, lyg kažką suprastų, gal net slėptų, nes nesupratau, ką nori pasakyt. 

         Suskaičiavau bent dešimt mažyčių spindinčių sidabrinių, penketas oranžinių, o kur dar kelios rūšys didelių ir lėtų raštuotom uodegom žuvų. Akmenukai išdėstyti netolygiai - taip gražesnis dugnas. Viena skabė žolę ir į mane nekreipė dėmesio.

         Kažin ar akvariumas visas jų pasaulis, ar ir jos kaip ir mes stengiasi negalvoti apie didingą visatą, planetas, asteroidus ir atomus. Jei nuoširdžiai galvoti ir suvokti mus lyg skruzdėles milžiniškam skruzdėlyne - darosi baisu. Baisu būti mažu ir nereikšmingu bent sau.

         Gražus tas sekmadienis, kai gali galvoti tik apie žuvis, stebėti vaiką besitaškantį vandeny, ar abu mosuojančius kardais, siaučiančius kare, nes gi namuose skraido malūnsparniai.

Švelnaus dvelksmo žibuoklės sausį

2015 m. sausis

         Nors sausis jau persirito į antrą pusę vis dar norisi grįžti atgal - tokia jau ta duoklė praėjusiems metams. Lyg užsitęsęs blogas įprotis. 

      Atėjus naujai dienai, naujam vakarui, tamsoje apžiūrėjus tvirtovę ir ledą ant žolės, bežaidžiant parduotuvę ir po žvaigždėtu vakaro dangumi valgant įsivaizduojamus braškinius ir bananinius ledus, užsigeriant meduizinėmis sultimis, klausantis aidinčio radijo dainų, čiuožiant nuo apšerkšnijusios čiuožyklos, lekiant ant supynių, skraidant geltonomis supuoklėmis ir tamsoje aidint juokui, spingsi išilgais šešėliais papuoštos keistos mano miesto šviesos. Prieblanda.

     Tos lempos visad mane domino, primindavo nesibaigiančius kelius, subėgančius į perspektyvą, namus su mėlynais langais ir žaliais langeliais, o kiekviename jų po atskirą kvepiantį gyvenimą. Istoriją iš kurios turėtume mokytis. Turbūt taip ir yra. O daugiausiai mes išmokstame iš savo jausmų - istorija supina jų didžiausią pynę.

     - Mama, bėgam, - pasigirsta. Ir mes bėgam, vos spėju vytis.

Naujas laiko ratas

2014-12 Žiema

        Netikėtai grįžo žiema. Tokia pūga už lango, snaigės šoka ratu ir neria į rūką. Metai prasideda nauja jėga, kurios nesitikėjome. Dar aidi spalvotų fejerverkų garsai ir dūmų apsupty kur ne kur blyksčioja nevykęs televizijos bokšto eglės spindulys, o ten, anapus gatvės iš balkono krenta spalvoti lapeliai, sukasi vėjyje ir paskęsta baltame triukšme. 

      Metai prabėgo lyg dar vienas didelis milžino žingsnis - toks, kokį norėtųsi sustabdyti. Paprašyčiau palaukti, neskubėti. Tas bėgimas - lyg nesibaigiantis maratonas. Derėtų pergalvoti žingsnius, arba keisti batus į septynmylius.

    Sausis - ilgas ir sunkus, kol įsibėgės nuokalnė; Vasarį - laukiu Knygų mugės; Kovą - Kino pavasario; Balandį ir Gegužę užpūtę žvakutes paaugs vaikai, Birželis jau kvepės jūra, Liepa lepins šiluma, o Rugpjūtis - žvaigždėtu dangum; Rugsėjis atneš naujus beveik mokyklos vėjus, Spalis pildys savo istoriją, Lapkritį kris paskutiniai lapai, o Gruodį vėl stebėsimės, kur dingo Metai. O gal galėtų gražios dienos bent trumpam sustoti?

    Nauja karuselė tuoj vėl įsibėgės. Pajudės ir pripildys baltas mintis baltų svajonių apie baltas atostogas prie jūros balto smėlio.