Paryžius!

          

            Paryžius.
Tylų vakarą žiūriu į sutemusį dangų. Matau Paryžiaus chaosą ir liūdesį.

Gyvenu toliau dėliodama mintis ratu. Laikas nesustoja nei akimirkai. Mes esame čia ir dabar. Aiškinamės, kodėl Netvarkos nykštukai turi barzdas ir kodėl jie seni. Benas užaugęs bus nykštukas ir, jei aš elgsiuos gerai, atneš man dovaną, o jei norėsiu - ir visas dvi! Čia tai bent.

O Paryžius man visad brangus ir mylimas miestas į kurį norėčiau grįžti vėl ir vėl.

Apie spalio saulę, lapus ir pasakas

         Spalio saulėlydžiai ankstyvi ir vėsūs. Geltoni raudoni lapai krenta lėtai ir sukasi vėjyje. Neša mintis, juoką ir paukščių susibūrimus. Nebesirenka septintą - o taip būdavo gera juos stebėti. Vaikai laukia sniego. Ir aš mėgstu kai balta. Gaivu, šviesu. Rudens melancholiją praskaidrina vakaro pokalbiai ir pasakos. Dar ir saulė. Tokia ryški, akinanti dangaus mėlynėje. 

           Ką gi žmonės veikia rudenį? O ką jie dirba visą dieną? Lengviausias paaiškinimas, kad mokykla ir darželis kaip darbelis. O veikti per dieną tikrai yra ką, o kokios istorijos iš to gimsta sugulus tamsiais vakarais. Smagiausia laukti vakarų, šventės - Benas bus papartis! ir jį tai nepaprastai džiugina, sakė, reikės ieškoti marškinėlių su paparčiu. Ak, gera pagaliau po dvejų nelengvų metų matyti iškabintus jo darbelius, girdėti draugystės-nedraugystės istorijas...Pagaliau išaušo būtent toks ruduo!

 

Apie laiko tėkmę, rudens kvapą ir besikeičiančias spalvas

2015 m. vasara. Už lango

        Jau kvepia ruduo. Dar neseniai krito žvaigždės, grožėjomės spindinčiu tamsiu aksominiu dangum. Vėl ruduo. Matau ir spalvos pasikeitė. Ta žaluma dabar tokia turtinga. Žiūrint į tolį mintyse dėliojasi istorijos. Vaikams apie penkių pirštų atostogų kelionę į Afriką, į Vokietijos zoologijos sodą, apie dantuko kirminuko šeimynos namelio praradimą ir keliones. Pasakojau garsiai, o mintyse rašiau apie jūros kvapą ir vėjo išbučiuotą veidą, smėlyje paskendusias pėdas. Rašiau, braukiau daugybę kartų. 

         Kai nelyja, sulig kiekviena diena daugėja geltonos spalvos aplink. Ji tokia sodri. Ištįsta, šešėliuos pasikeičia, lyg gąsdintų šešėlių teatras. Mano ežeras pasikeičia. Tampa šaltas, bet ne svetimas. Antys susigūžusios krante. Vakarai trumpėja, vasara, rodos, buvo taip seniai ir mažojo klausimas "o kada bus atostogos?" atrodo visai vietoje ir laiku, nors kelia šypseną. 

           Tie vakarai praturtina namus. Mažasis nori išmokti rašyti raides - ir vis bando, rašo savo raidę su pilvais. Klausinėja ir brolio, kuris lyg gyva enciklopedija kantriai aiškina esmių esmes, kad net klausinėtojui kantrybės pirtrūksta. Man nejučia ima kvepėti imbieru. Antrą kartą mielas ruduo.

Alsuojantys ilgi vasaros vakarai

Vienas vasaros vakaras

             Už lango karštis tyliai šnabžda, kad jau vasaros vidurys čia pat. Ir dienos ėmė trumpėti. Smagiausias dalykas vasarą - atostogauti. Šiemet pati savim stebiuosi - man užtenka ramiai ir tyliai sėdėti ir žiūrėti į žalią tolį, dar vanduo, kad būtų šalia. Galėčiau valandas taip sėdėti. Mintys galvoje stuksena choru.

              Vasara žavi paprastumu, kurio gyvenime kuo toliau, tuo labiau trūksta. Draugai išnykę. Visi apmąstymai pakeičia formas, kai kalbiesi su vaikais. Tas bene vienintelis likęs bendravimas yra toks tikras ir paprastas, kad tiesiog tuo džiaugiesi. Lyg atrastum Ameriką iš naujo.

                Kai lieki vienas, viskas dūžta. Stebiesi, kodėl vis dar nešiojiesi jaunystės plytas. Sunkiausia tuomet žvelgti į tolį ir laukti savo krintančios žvaigždės.

Vienos nakties istorija

Mano kava vieną birželio rytą

          Gili naktis. Taksi atvažiuoja nespėjus nei mirktelėti. Sutikrinu numerį - šitas. Vairuotojas atrodo malonus, mašina kleranti. Pajudam.
      - Nu, po perkūnais, ko čia stovi - aaa, lauki, kad pasitraukčiau - gerai, - šneka vairuodamas, o priešais iš tikrųjų taksi lūkuriuoja.

         Prisiglaudžiu prie kėdės. Žaibiškai šokam atgal ir kertam prospektą.
       - Įsivaizduoji pastatė ženklą - griausmas, draudžia tokiom valandom važiuoti, bet negi man dabar važiuot aplinkui! Nesąmonė, ar ne? - visi nori užsidirbti, - priduria.
        Kultūringai linksiu galva, dar šypsaus. Pasižiūriu, ar tikrai yra taksi atributų. Sankryžoj už upės suka į kairę nesulaukęs žalio šviesoforo signalo.
       - Negi dabar lauksi - gi nieko nėra, reikia sukti. Hmm..., buvo galima tiesiai važiuoti ir pralėkti - kalba vairuotojas.
       - Gal geriau nelėkti, bet saugiai, - bandau įsiterpti.
       Bet manęs negirdi. Aplenkiam normaliai važiuojančią mašiną. Gerą kelio gabalą važiuojam bet kaip priešpriešine juosta ir su vėjeliu.
     - Ar tau šalta? - klausia manęs ir įjungia šildymą lyg žiemą. Akimirkai nustembu ir įsikimbu į mašinos sėdynę. Tikiuosi kuo greičiau grįžti namo. Pradaro langus. Po kiek laiko susisgrimba ir išjungia.
     - Po perkūnais, nu ir karštis.

     -Važiuokite į šiaurę, - pasigirsta navigacijos balsas automobilyje visai šalia namų. Susiimu galvą rankomis. Lyg ir ima keistas juokas. Ir vėl suka į kairę nesulaukęs žalios šviesos, dar kartą, įvažiuoja ne ten.
    - Po perkūnais, - nustemba. Atsiskaitom. Aš pagaliau namie. Ak, kaip gera.