Mūsų mažiausiasis - jau nebe kūdikis, jau visi vieneri!

  Ak, rodos, ką tik alyvos jau žydėjo, buvo pirmadienis, graži, saulėta diena kaip ir šįryt. Tik mes dar nebuvome keturiese, o štai jos ir vėl žydi - metai prabėgo taip greitai, lyg vėjas!

  Lyg vakar vežiau Jorį į darželį, o perpiet apsikabinusi, migdydama sūnų, žinojau, kad viskas nuo šio vakaro bus kitaip - mano mažylis staiga užaugs, nes turės broliuką. Koks jaudulys!

  O dabar vyresnėlis rūpestingas - pergyvena, kad tik nepaliktume Benuko močiutei :) O ir mes tiesiog neįsivaizduojame savo pasaulio be mūsų nuostabaus pilno ketverto!

Mirties baimės šešėlyje

Čiurlionis "Pasaulio sukūrimas" 10 d.

  Turiu tokią baimę. Ir nesuprantu, kodėl, ir, ar ji pagrįsta. Nežinau, ar aš viena tokia, bet dar paauglystėje bijodavau užmigti, nes, o, jeigu.. nebepabusiu. Tuomet vydavau tokias mintis šalin, pasinerdama į įvairias veiklas, ir stengdavausi tiesiog negalvoti. Nieko negalvoti, gyventi šia diena. Šis straipsnis, kuriame akcentuojamas žinių dalinimasis, ir kelios artimųjų mirtys pastaruoju metu paskatino parašyti šia tema. 

   Kai supranti, kad Tau nebūnant pasaulis nenustos suktis: žmonės kasdien skubės į darbus, augins vaikus, tuoksis, skirsis, mylės ir nekęs.., o kur būsiu Aš? Nors priklausau katalikybės atstovams, šiuo atveju, apmąstydama situaciją, renkuosi (jei galima taip išsireikšti) labiau mano egoistiškumą tenkinantį požiūrį - kad turime ne vieną gyvenimą, t.y. gyvensime vėl, iš naujo, kitaip. Antraip nuo minčių "kas bus" tikrai nušokčiau nuo proto.

  Iš dalies ši baimė įtakojo mano norą turėti vaikų - taip tapau ramesnė, kad turėsiu ką palikti po savęs. Kita vertus ta ramybė pilna nerimasties, tik šįkart ne dėl savęs, o dėl vaikų. Gera būti vaiku ir nerūpestingai žvelgti į supantį pasaulį. Geras turėtų būti jausmas. Trimečiui užteko dar labai paprastai paaiškinti, kur dingo jo mylimas šuo pas močiutę. Tiesiog miega. Ilgai. Ar aš bijau, todėl, kad nežinau, kas bus? Taip, tai dalelė tiesos. Visa kita - nežinomybė.

Ką padarei, kad gyventum sveikiau?

  Rašinys Delfi konkursui "Ką padarei, kad gyventum sveikiau"

  Nesu iš tų, kurie pamišę dėl sveikos gyvensenos ir gyvena super ekologiškai. Bet tikrai padariau keletą svarbių dalykų, kad gyvenčiau sveikiau, ir tuo džiaugiuosi.

  Studijų metais buvau pradėjusi rūkyti ir gana nemažais kiekiais – mečiau. Buvo tam ir priežasčių, buvo ir grįžimų atgal, bet šiandien tiesiog smagu, kad pavyko pabėgti nuo pasidavimo masinei įtakai.

  Vaikų dėka susitvarkiau dienos režimą. Anksčiau buvau absoliuti pelėda ir galėdavau miegoti, atsimiegoti už darbo savaitę po pusę šeštadienio ir sekmadienio. Tačiau nepasakyčiau, kad nuo to jausdavausi geriau.

  Dabar paprastai keliuosi anksti, ko kažkada nė negalėjau įsivaizduoti ir – o stebukle, per rytines valandas, kol vaikai dar miega, šviežia galva nuveikiu daug daugiau ir per trumpesnį laiką, nei būdama pelėda ir bandydama rašyti pavargusia galva vakare. 

 Užtat nakčiai stengiuosi eiti miegoti anksčiau – kartu su vaikais. Prisipažinsiu, kad retsykiais būna ir pietų miego prigulu, jei tik pavyksta.

  Ne kartą akcentuota, kad sveikam gyvenimo būdui labai svarbus sportas, fizinis aktyvumas. Reguliarus buvimas lauke, vaikščiojimas parke, neleidžia sustingti ir prilipti prie kėdės. Aš tai vadinu „galvos pravėdinimu“ – ne tik kūnas pasimankština, bet ir mintys susidėlioja.

  Prieš abu vaikus atradau man patinkančią aerobikos rūšį (kalanetiką) ir dvejus metus sportavau, dabar planuoju atnaujinti aerobikos lankymą. 

  Dar vienas aktualus sveikos gyvensenos aspektas – sveika mityba. Kai turi vaikų, neišvengiamai maitiniesi sveikiau, vien todėl, kad daugiau gamini pats ir naudoji sveikesnius produktus. Žinoma, kad vis dar pasitaiko persivalgymo bangų, bet jos nebe tokios didelės.

  Apibendrinant norėtųsi kiekvienam mūsų palinkėti atrasti tą tobulą balansą tarp sveiko ir gero gyvenimo, juk reikia daryti tai, kas mums patinka, o ne kankintis, žvelgiant į kaimyno lėkštę su pačiu gražiausiu cepelinu. Mylėkime save ir artimuosius, mokėkime į gyvenimą žvelgti optimistiškai – tai stabilizuoja ir suteikia jėgų. 

Neišreikštos žinios: ar pastebime jas?

        Šaltinis: Manufacturing.net

  Man galvoje vis skamba jau nusibosti spėjęs studijų laikų žinių apibrėžimas, kuris teigia, kad "žinios yra organizuota informacija žmonių galvose". Kiekvieno mūsų žinių samprata yra skirtinga, kylanti iš turimos patirties. Kad ir kokia ta patirtis bebūtų, už žinių organizavimą, pritaikymą ir sprendimų priėmimą įvairiose situacijose esame atsakingi tik mes patys, t.y. norint panaudoti turimas meta žinias (angl. meta knowledge), reikia turėti tam tinkamus įgūdžius ir pastebėti nepastebimus dalykus. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad organizuotumas - taip pat individuali asmeninė savybė, beje, lemianti didelius vidinius ir išorinius laimėjimus.

 Šaltinis: Hildreth, P.J. & Kimble, C. (2002)

  Įdomi neišreikštų (taktinių) žinių interpretacija, kurią rastume konceptualiosios kompetencijos plotmėje. Sisteminis mąstymas ir gebėjimas modeliuoti situacijų scenarijus formuojamas per nuolatinį mokymąsi ir patirtį. Šiuolaikinis rizikų valdymo požiūris neišreikštas žinias "saugo" žinių darbuotojų žinių bazėse. Neišreikštos žinios pastebimos per socializacijos procesus ir komunikacijos atvirumą. Tačiau esminė prielaida yra ta, kad, jei žinios pastebimos, nebūtinai reiškia, kad jos bus (tinkamai) panaudotos. 

  Iš to seka paprasta išvada - pastebėkime mažus/nepastebimus dalykus (neišreikštas žinias) ir socialiniai dialogai taps daug paprastesni ir atviresni - išvengsime nesusipratimų.

Mūsų vyresnėliui jau trys!

  Šiemet sutapo dvi šventės - Velykos ir Jorio gimtadienis. Jau trimetis - visas vyrutis :). Prieš trejus metus buvo nuostabus, šiltas ir saulėtas balandžio rytas, kai žmogutis nusprendė ateiti. Esu be galo laiminga ir turtinga kasdien galėdama girdėti sūnaus juoką, pamastymus, klausimus "kodėl?" ir "mama, aš tave myliu". O kai broliai apsikabina ir kikena - širdy taip gera!

  Šventėme šeimyniškai, paprastai su seneliais, katėmis ir Čarliu Panevėžyje. Svarbiausias akcentas - dovanos ir jokių didelių planų. Svarbiausia sveiki, tuomet ir antrąjį tortą savaitgalį valgysime su kitais namiškiais ir draugais.

  Ką gi - mums labai pasisekė, skaisčiai švietė saulė, tad antrąjį Žaibo Makvyno tortą, palaikydami tradiciją valgėme Dūkštų ąžuolyne. Gera atidaryti piknikų sezoną! Per brolio gimtadienį taip pat tikimės gero oro :)