Čiurlionis "Pasaulio sukūrimas" 10 d.
Turiu tokią baimę. Ir nesuprantu, kodėl, ir, ar ji pagrįsta. Nežinau, ar aš viena tokia, bet dar paauglystėje bijodavau užmigti, nes, o, jeigu.. nebepabusiu. Tuomet vydavau tokias mintis šalin, pasinerdama į įvairias veiklas, ir stengdavausi tiesiog negalvoti. Nieko negalvoti, gyventi šia diena. Šis straipsnis, kuriame akcentuojamas žinių dalinimasis, ir kelios artimųjų mirtys pastaruoju metu paskatino parašyti šia tema.
Kai supranti, kad Tau nebūnant pasaulis nenustos suktis: žmonės kasdien skubės į darbus, augins vaikus, tuoksis, skirsis, mylės ir nekęs.., o kur būsiu Aš? Nors priklausau katalikybės atstovams, šiuo atveju, apmąstydama situaciją, renkuosi (jei galima taip išsireikšti) labiau mano egoistiškumą tenkinantį požiūrį - kad turime ne vieną gyvenimą, t.y. gyvensime vėl, iš naujo, kitaip. Antraip nuo minčių "kas bus" tikrai nušokčiau nuo proto.
Iš dalies ši baimė įtakojo mano norą turėti vaikų - taip tapau ramesnė, kad turėsiu ką palikti po savęs. Kita vertus ta ramybė pilna nerimasties, tik šįkart ne dėl savęs, o dėl vaikų. Gera būti vaiku ir nerūpestingai žvelgti į supantį pasaulį. Geras turėtų būti jausmas. Trimečiui užteko dar labai paprastai paaiškinti, kur dingo jo mylimas šuo pas močiutę. Tiesiog miega. Ilgai. Ar aš bijau, todėl, kad nežinau, kas bus? Taip, tai dalelė tiesos. Visa kita - nežinomybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą