Rudens rytas, kai bokštas paskendęs debesyje

Šaltinis: Landscapes 2.0

           Auksinis rudens rytas ritasi nuo kalno. Rytinis miesto šurmulys įtraukia ir praryja. Visai dienai. O paskui ateina naktis. Tokia šalta, žvaigždėta ir juoda. Rudens miegas kaip meškos. Aušta lėtai. Užsidėjus nematomą baltai juodą skrybėlę gali stebėti miestą, tarsi knibždantį skruzdėlyną. Savotiškai baisu būti vienam iš daugelio.

       Kartoju sau "Erelio dovana yra galimybė turėti galimybę", žodžiai su milijonu, tūkstančiais milijonų prasmių. <...> "Kiekvienam gyvam padarui, jei jis šito trokšta, garantuojama galimybė ieškoti plyšio į laisvę ir per jį iškeliauti <...> (Castaneda, 2008).

Rudens kelias, kai nebelyja žvaigždėmis

Šaltinis: Panoramio. Google maps

       Kelią nueina einantis - skamba man galvoje. Už lango giedras dangus, reti debesys pavydėtinai ramūs, sustingę medžiai ir žolė, žalia lyg vasarą. Toks raudonas saulėlydis. 

 - Ten žvaigždė, žiūrėk, - sušunka mažylis.
        Rugsėjį jos nekrenta.

      "Jei karys nori sėkmės, sėkmė pas jį ateina ramiai... jis labai stengiasi, bet nė kiek nepersitempia. <...> Asmeninė jėga - tai toks jausmas. Tarytum laimė. Dar galima pavadinti jį nuotaika. Asmeninė jėga kaupiama gyvenimo kovose" (Castaneda, 2008). 

      Sėkmė regima iš tolo, iš paukščio skrydžio, o kovos - čia pat. Kasdien prašosi įveikiamos.

 ***

Turiu aš paukščių didelius pulkus,
Didžiausių grifų, sakalų, erelių;
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
Dangaus erdvėn laisvi jie kelias.

Ir kylant jiems vis plečias jų sparnai,
Kaip debesys didi, galingi;
Po kojomis kaip sraigės sukasi kalnai;
Kaip lašas jūros spindi;

Ir jiems nutūpti žemė per maža.

Išdidūs ir sparnais nubraukdami žvaigždes
Ir nepavargę niekada

Per šaltas, dideles dangaus erdves
Kaskart platėjančiais sparnais
Manieji paukščiai skrenda amžinai.

1944.V.5 V. Mačernis "Paukščiai"