Žvaigždės tarp lekiančių debesų

Pusryčiai, 2014-12

         Aną vakarą po žiemos spektaklio, po senamiesčio klaidžių gatvelių, pabėgus nuo išpuoštos miesto eglės, tokios, kuri pilna pavasario lietaus, lietaus besitaškančio į drėgnas blakstienas, sustirusių elnių ir nykštukų apsupty, nykštukų, pardavinėjančių spurgytes ir auklėjančių jų kibirėliu nepasidalinančius brolius, po ilgo nežinojimo, ką veikti belaukiant picų - negi, kalbėsimes, mama - vėlų vakarą grįžome namo. Stovėdami visi trys užvertę galvas žiūrėjome į dangų. Matėme kaip didžiulis vėjas neša keistos spalvos debesis ir kur ne kur ryškėjo numanomos žvaigždės.

       - Mama, žiūrėk, ten aukštai Kalėdų senelio rogės ir elnių piešinys, matai? - sako Joris.

      Benas stengiasi įžiūrėti.

       - Ar matai, ten? - rodydamas pirštu pakartoja.

       - Matau - norėčiau matyti - tyliai pagalvoju.

       Klegėdami, vėjui pučiant pro namų plyšius, lietui ritantis skruostais, nubėgam prie durų. 

       - Aš, aš pirmas - nutolsta balsai vėjyje ir akimirkai sustoja laikas.

       Apima toks paprastas paprastų dalykų džiaugsmas. Lengvumas. Lyg iš tikrųjų tos rogės skrietų vakaro nakties žvaigždėtu dangumi. Žiemos stebuklai jaukiais vakarais pripildo lietų imbiero ir juoko kvapais.

Snaigėmis apklota gruodžio ryto žolė

"Panevėžys - Vilnius", 2014-12 

          Kamštyje paskendęs kalnas. Toks tas gruodis. Plikas, su ištirpusiu sniegu, juoda naktimi nuo pusiaudienio, arba ryto saulei šviečiant nuo kalno iškylančiais fantastiško grožio rytais, vaikų žiemos šventėmis ir keistu ilgesnių dienų laukimu. Ir nykštukai kasnakt vaikų kišenėlėse apsilanko. Bembio trečiąkart nebaigėm - daug veiklos, dar liko. 

           
           Madagaskaro pingvinams niekas nebaisu - nes jie komanda. Vaikiško filmuko taikli išmintis. Beatos "Mano knyga 2015" jau pasirengusi ateinančių metų planams, idėjoms ir troškimams. Kartais norėčiau, kad metai sustotų. Ties vasara.

****

7

Vidunaktį dažnai 

Aš pabundu, 

Kada keistai, keistai 

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau, 

Kas daros su manim, 

Bet man kaskart sunkiau 

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

[Šarnelė, 1943.X.17]

Mačernis, Vytautas. Poezija / redagavo Kazys Bradūnas. - Chicago (Ill.) : Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1961.

Ilgas žiemiško savaitgalio takas

Šaltinis: Etsy.com, Monmartre, Paris

                     

           Šįryt jau sninga. Vaikams tiek džiaugsmo, kad nejučia bambėdamas imi džiaugtis ir pats. Tarsi ženklas pilkam lapkričio rudeniui pasitraukti.

          Tyloje buvo girdėti vaikų juokas, jų susikaupimas apžiūrint gulinčią musę, tarsi pro šalį švietė saulės spinduliai ir krenkštė varnos. Dieną atšilo. Sniegas užklojo dar aukštą žolę, kitur jo - nei žymės.

***

"Keletą dienų girioj viešpatavo ramybė.

Ramybė, kokia būna tiktai gamtoje.

Ramybė ir šnibždesys.

<...> Truputis gyvybės, kuri jau gęsta. 

Viskas praėjo.

Sausi lapai čežėjo ir nuo lengviausių žingsnių.

<...> 

– Stipresnieji visada neapkenčia silpnesniųjų, – sumurmėjo krūmelis, 

– ir tik dėl to niekad geriau nebus. – Ir jis nutilo.

Žemėje šnibždėjosi samanos:

– Mes patenkintos. Mūsų reikalavimai kuklučiai. 

Net ant akmens mes želiame. Visi mus mindžioja, 

o mums nė motais. Nederliaus metais 

mus rupšnoja, ir mes duodamės. 

Dėl to sau galvos nesukam. Džiaugiamės ir esam patenkintos.

Bet niekas negirdėjo šito šnibždesio.

<...>Rytą, tik pradėjus aušti, ėmė snigti.

Iš pradžių sniegas krito tumulais, paskui įsitaisė 

pustyti.

Guri ėmė žaisti, vaikydama snaiges.

– Brr, – šaukė ji linksmai, – brr... kokios šaltos ir 

kaip tirpsta burnoje...

Bet netrukus snieguolės ėmė taip greitai šokti ir 

suktis, kad Guri liovėsi žaidusi.

Pustė dieną ir naktį be atvangos, suvertė metro 

aukštumo vėpūtinius.

Spigino šaltis." (Bembis, Bembio vaikai, 2009).

            Netrukus "Bembį" skaitysime trečią kart - ir vaikams nepabosta, vis turime ką aptarti paskaitę. Dantukų fėja ir ramūs žiemos žiburiai už lango paskendę rūke.

Baltos balto Kiškio ausys

Šaltinis: Ekonaujienos.lt 

"Zuikis puikis 

Ilgaausis

Tupt po krūmu..

Zuikis puikis.. "

       

        Deklamuoja man mažylis nuo praėjusių Kalėdų jam įstrigusį, o gal ir vienintelį patikusį eilėraštį. Gražu. Kaskart šypsaus, kai atsitūpia, ar rodo kiškio ausis.

     Anądien vaikštinėdami surinkom visus geltonus ir skaisčiai raudonus spalio lapus, tai ir šalčiai atėjo. Tamsoje sunku keltis rytais ir visi laukiam ilgų ir nerūpestingų savaitgalių rytų, švelniai ir neskubiai brėkštančio ryto, debesy paskendusio bokšto ar tekančios saulės spinduliuos paskendusių saulėtekio kalvų. Naktis nerami - jaunatis.

       Džiaugsmas toks paprastas - lyg kasdien valgytum tortą ir lyg muzikos klausytumeis vaikiško šnabždėjimo į ausį - "aš tave myliuuu. Apsikabinkim". 

         Gimtadienis. Pūsiu žvakutes tingų savaitgalį.

Geltonai raudono spalio lapų lietus

Šaltinis: Millais, 1870, iš WikiArt

             Atėjo spalis. Toks ramus, saulėtas ir, man rodos, kažko didingas. Liūdesys, kad ta saulė tik už lango, bet užtat kokie fantastiški saulės zuikučių žaidimai ant sienų ir grindų! Gražu. Orchidėja mane myli. Skleidžia žiedus jau dvejus metus. Žiedai būtų lyg lapai, jei gražiai paraustų ar pagelstų. Pasaulis pagal mus. 

           Įsiminė lapų pašnekesys jau antrą kartą vaikų prašymu jiems skaitant "Bembio" (Zaltenas, 1989) istoriją. 

           "Pievos pakraštyje nuo didžiojo ąžuolo krito lapai. Krito nuo visų medžių.

             Viena ąžuolo šaka buvo aukščiau už kitas, išsikišusi toli į pievą. Pačiame jos gale vienas šalia antro kabojo du lapai. <...>

            - Kodėl mes turime išnykti?..

            Antrasis paklausė:

            - Kas atsitiks mums, kai nukrisime?..

            - Leisimės žemyn.

            - Kas ten apačioje? <...>

           - Dar yra laiko, - ramino pirmasis. - Verčiau prisiminkime, kaip buvo gražu, kaip nuostabiai gražu! Kai pasirodydavo saulė ir imdavo taip svilinti, jog pajusdavau sveikatos perteklių. Ar dar atsimeni? O rasą rytmečio valandomis... ir švelnias, žavingas naktis... <...>

           Jo balsas nutrūko. Jis buvo švelniai nuplėštas ir nuplasnojo žemėn.

           Atėjo žiema."

        

        -  O mes mirsime, o kada mes mirsime? Kažkada? - klausia mažylis. 

       - Kažkada, - atsakau. Užaugsi, pasensi, dar pasensi, dar... ir kažkada mirsime. O dabar džiaukimės tuo, kad šiandien esame čia, kartu ir už lango šviečia saulė. 

        

          Ruduo - toks metas. Gamtos ciklas diktuoja savo taisykles, išskrenda paukščiai, daugėja laiko apmąstymams. 

       Neįprasta, bet laukiu Kalėdų. Laukiu vaikų Kalėdų ir džiaugsmo jų akyse rytais radus kišenėse saldainius. Ir girgždančio sniego jau laukiu. Gera, kai yra, ko laukti ir, su kuo dalintis.

Susiję įrašai: 

Auksinis spalio ruduo