Kas pasikeičia po vestuvių?

 

Rašinys Delfi konkursui tema "Kas pasikeičia po vestuvių"

 

 

  Manęs vyras vis klausia „kas gi pasikeitė po vestuvių?“, ir štai, pasitaikė puiki proga jam atsakyti. Tų pasikeitimų lyg ir nėra daug, nes iki santuokos kartu gyvenome trejus metus, bet vis dėlto yra.

1. Pirmiausia, kas man labai svarbu, atsiranda didesnis saugumo jausmas – nėra taip paprasta viens, du, trys ir išeiti. Kita vertus tai, gali tapti ir gniaužtais..

2.   Taip pat vaikai vis dar planuojami santuokoje – toks modelis priimtinas ir man.

3.   Aiškus santaupų planavimas - šeimos pajamos ir išlaidos yra bendros.

4. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save daro sąmoningą įtaką pokyčiams, t.y. prieš priimdamas tam tikrus sprendimus (pvz. dėl skyrybų) turi daugiau laiko apmąstymams, nes pokyčiai reikalautų daugiau pastangų nei tiesiog gyvenant kartu.

5.  Balansas. Ramybė, aiškumas. Galima neigti ir visa gerkle šaukti, kad ramybę ir pilnatvę gali jausti ir tiesiog gyvendamas kartu, tačiau man susituokus ramybė tampa apčiuopiamesnė ir akivaizdesnė. Ji tiesiog kitokia.

6. Gyvenamoji vieta skirta tik šeimai (nebegyvename „bendrabučio tipo“ bute su kambariokais).

Galima būtų sąrašą plėsti, bet, manau, šių įvardintų bruožų pakanka, teiginiui patvirtinti, kad vis dėl to tų pasikeitimų yra. Visi mes siekiame gero, geresnio gyvenimo. Turime tikslų svajonių, tad, natūralu ir žmogiška, kad reikia žmogaus su kuriuo norėtum visa tai išgyventi. Santuokoje juk esi ir džiaugsme, ir varge, taigi gero gyvenimo siekiamybę pritaikyčiau ir šiame amplua. Santuoka suprantama kaip simbolis, susijęs su tam tikra rizika. Nepaisant jausmų antplūdžio ir rožinių akinių, svarbu, kad rizika būtų pamatuota ir apmąstyta. Sakoma, „nerizikuosi – nelaimėsi, negersi šampano“, taigi galbūt būsi tas laimingasis, kuris sėkmingai švęs santuokos penkiasdešimtmetį ir senatvėje užaugus vaikams vėl vaikščios susikibęs už rankų. Sentimentalu? Tiesa, bet juk taip gera ir gražu pamatyti parke senyvo amžiaus porą nesikivirčijančią, o ramiu lėtu žingsniu einančią ir diskutuojančią kad ir perskaitytos knygos klausimais. Tobula ir siektina laimės išraiška. 

Santuoka kaip tradicijos forma egzistuoja šimtmečius, bet ji silpsta, tikėtina, kad vėliau dar labiau nunyks, bus pakeista tiesiog partnerystės įsipareigojimu, ar išlaikys tik gyvenimo draugo poziciją. Visuomenės susvetimėjimo idėjos kontekste santuoka kaip šeimos įteisinimo institucija įprasmina būtį. Žinoma, yra žmonių, vienišių, kuriems gerai būti vieniems, bet iš esmės mums reikia kito žmogaus. Kito žmogaus artumą reikia priimti, savąjį duoti. O mainai net ir viduramžiais turėjo nerašytas taisykles. 

Dar vienas aspektas – moralinis. Jeigu vis dėl to nepavyksta dviems žmonėms žiūrėti viena kryptimi, retai kada pasiseka gražiai ir ramiai, be priekaištų dėl nepateisintų lūkesčių, išsiskirti. Atskira tema, kodėl taip nutinka žmonėms, kurie, rodės, viską vienas dėl kito galėjo padaryti ir meilė gimė lyg ir neišsemiama. Bet tokia jau realybė – būsi sėkmingas, arba ne. 

Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Emocijos žaidžia saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.

Vasarą bus 4 metai kaip gyvename santuokoje, turime du sūnus.  Tikiuosi, ir po daug metų santuokoje (tikiu, kad ji tvirta), galėsiu išdėlioti pasikeitimus panašia tvarka. 

Rizikos faktorius: 4 rizikos intelekto mitai

Yra toks universalus posakis - "nerizikuosi - nelaimėsi, t.y. negersi šampano".  Man jis tiko ir patiko, todėl dažnai juo vadovaujuosi matuodama riziką. Juk ne pasaulio pabaiga, jei kažkas ir nepasiseks, bet būsi bent pabandęs.
  4 rizikos intelekto mitai (Pagal Apgar, 2007) sustiprino mano požiūrį į rizikas:

1. Visos rizikos yra atsitiktinės.
Tiesa tik ta, kad atsitiktinės rizikos yra neapibrėžtos. Neatsitiktinių rizikų atveju kiekvienas mūsų turi skirtingas sąlygas sužinoti tą riziką lemiančius faktorius.

2. Rizikos išsilygina, todėl jos retai lemia laimėtojus ir pralaimėtojus. 
Esmė yra ta, kad pažinios rizikos įtakoja laimėtojus ir pralaimėtojus, todėl mes privalome tinkamai įvertinti situaciją ir pasirinkti. 

3. Rizikų vystymosi modelio nėra.
Neatsitiktinės rizikos turi savo gyvavimo ciklą, todėl ypač vertingas gebėjimas įvardinti rizikingus projektus/darbus/užduotis "įgūdžių įgyjimo grandinėje".

4. Rizikos paskirstymas neturi įtakos rezultatams.
Gebėjimas riziką perkelti tiems, kas galėtų geriausiai ją įveikti, garantuoja maksimaliai sėkmingus rezultatus. Rizikos ekologijos sąvoka rizikos vaidmenų matricoje žymi rizikų valdymo efektyvumą. Populiarusis ekologijos terminas šiame kontekste viso labo atspindi tik, pavyzdžiui, miesto ir kaimo skirtingus rizikos valdymo aspektus.

  Socialinis praktinis žinių panaudojimo kontekstas, kuriame mes, susidurdami su problemomis, neišvengiame rizikų, suteikia mums galimybę atsižvelgti į turimas individualios patirties atsargas, t.y. įvertinti turimą rizikos intelekto potencialą.


  

Kino šeštadienis II

  Na, ir smagus Kino Pavasario filmas Roman Polanski "Kivirčas" (Carnage, 2011)! Tikrai vertas būti festivalio atidarymo filmu. Neatpasakosiu turinio (kaip Kate Winslet herojė apsivėmė svečiuose ir pan.) ir neapsiimsiu rašyti recenzijos, nes jų šiam filmui yra ne viena, tiesiog noriu atspindėti savo įspūdį.

  Puiki ir įtikinama žinomo aktorių ketverto vaidyba, išlaikytas dėmesys uždaroje erdvėje, rodos, veiksmui ypatingai nesirutuliojant, atsiskleidžia porų nesutarimai, charakterių skirtumai. Išbaigta, netgi preciziška aplinka. Ironiška, kai kurios scenos priverčia kikenti ir atpažinti savo elgesio motyvus. Anądien mano beveik trimetis laksto su gitara rankose po visą butą ir visa gerkle plyšauja "o kodėl aš toks baisus, o kodėl aš toks baisus?". Tonas toks įtikinamas, žemas. Dabar ima nesustabdomas juokas. Kita vertus pagalvoju, auginu du sūnus, o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje, jei būčiau "aukos", ar "nusikaltėlio" tėvų vaidmeny?  Pirmiausia, labai nenorėčiau į tokią nepavydėtiną padėtį papulti, o jeigu teks, kas, matyt, vienaip ar kitaip neabejotina, pageidaučiau, kad ji būtų, kuo švelnesnė. Turbūt visi tėvai to norime. Ta uždara filmo siužeto erdvė - veiksmas bute, ne naujiena, tikrai tokią idėją esu mačiusi, tik niekaip dabar neprisiminsiu konkrečiai kokiame filme, tačiau čia atmosfera perteikta nepaprastai įtaigiai.

  Dviejų berniukų konfliktas tampa įrankiu, norint atskleisti sudėtingus porų santykių aspektus. Gal tas konfliktas ir buvo proga suaugusiams paanalizuoti save ir savo santykius?
  Norintiems gero ir smagaus filmo - rekomenduoju, beveik 80 minučių neprailgs, o dar ir pasijuokti turėsite galimybę.

Apie tikslus: 7 priežastys, kodėl jų reikia

                      Belmontas, 2009. Nuotrauka autorės

  "Na ponai ir ponios, laikas valgyti ir žaisti!" - šūktelėjo mano trimetis ką tik nubudusiam metukų dar neturinčiam broliui. Abudu ėmė kvatoti ir žaisti. Žaisti, nes valgyti niekas nedavė. Maži vaikai jau turi savo tikslus ir planuoja kada, ką, po ko darys. Susiplanavus viskas daug paprasčiau. Ir man, ir jiems.

  Planuojant dieną vertėtų nepamiršti kelti sau tikslus. Kasdien. Mėnesiui, metams, penkmečiui, o gal dešimtmečiui.

  Naršydama internete aptikau įdomių įžvalgų lyderystės akademijoje (Čepkus, Jocius, 2011), netgi failų parsisiuntimui: kaip planuoti dieną, tikslų poreikio ir naudingumo aprašą. Labai vertinga informacija, yra ką atsirinkti ir pritaikyti sau. 

 Ypatingai man patiko įvardintos 9 priežastys, dėl ko reikia ir verta turėti tikslus. Kai kurie jų, mano akimis, apsijungia, tad liko 7 priežastys:

1. Sistemiškumas. Planavimas apsaugo nuo blaškymosi.

2. Motyvacijos skatinimas. Suvokimas, kad tik nuo paties žmogaus pastangų priklauso tikslų realizacija, motyvuoja.

3. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save daro sąmoningą įtaką pokyčiams.

4. Mokymasis. Nuolatinis mokymąsis (angl. Life Long Learning -LLL) skatina tobulėti.

5. Balansas. Teisingas tikslų išsikėlimas ir tolygus tobulėjimas gyvenimo srityse leidžia pajusti ramybę.

6. Produktyvumas. Nesiblaškydami nuveiksime daugiau ir išlaisvinsime savo lankstų ir kūrybišką vidinį potencialą.

7. Atkaklumas. Lėtai, po truputį artėti tikslo link nėra lengvas darbas, bet svarbiausia - nesustoti.

  Tikslai turi būti tikslūs, pamatuojami, pasiekiami, realistiški ir išmatuojami laike (S.M.A.R.T. principas). Autorių teigimu, vertybinės nuostatos lemia mūsų veiksmus tikslų link. Negali paneigti, kad optimistinis požiūris greičiausiai duos maksimaliai optimistinius rezultatus. "Įmanoma viskas, jei turime tokį įsitikinimą". Naujai atradau, kad galima susirasti tikslų partnerį, t.y. žmogų, kuris padėtų tau siekti tikslų, prižiūrėtų jų įgyvendinimą - turėtų būti smagu .:)

  Metodologine prasme tyrimo tikslas, kurį šiuo atveju sulyginčiau su gyvenimo tarpsnio tikslu, yra esminis gero gyvenimo koncepcijos įgyvendinimo garantas. O planavimas, uždavinių kėlimas ir realizacija leidžia tą tikslą pasiekti.

Kino šeštadienis

  Šeštadienis buvo puikus. Išgyvenau dvi istorijas ir padariau gerą darbą.

  Kadangi planai pasikeitė, o kam siūliau prisijungti ir kartu žiūrėti filmą "Pavojingas metodas", visi vienaip ar kitaip negalėjo, t.y. 2 filmą jau buvo matę, potencialūs bent 5 susidomėję galimi kompanionai turėjo išankstinių planų (be abejo, juk diena buvo pavasariškai nuostabi!), tai ėjau į kino teatrą viena su dviem bilietais. Trypčiojau prie kasų norėdama pasiūlyti bilietą, bet žmonės į kiną paprastai eina bent po du. O man puikiai sekasi ir vienai. Tuomet pastebėjau "Kino pavasario" informacijos centrą ir nupasakojusi situaciją palikau vienam iš darbuotojų bilietą - maniau, kad tokiu būdu dovanojimas atrodys įtikinamiau, ir nuėjau į salę. Beprasidedant filmui atėjo moteris ir užėmė vietą šalia manęs, nusišypsojom viena kitai. Pasigirdo klausimas - "čia jūs dovanojot?", "aha, aš" - atsakiau. Pasikalbėjom, bandė ieškoti pinigų už bilietą, bet aš tikrai neturėjau grąžos ir patikinau, kad man už viską smagiau, kad vieta neliko tuščia ir kažkam visai nepažįstamam padariau gerą darbą. Tobulas jausmas širdy. Su juo ir pradėjau žiūrėti David Cronenberg filmą "Pavojingas metodas".

  Mane visada itin domina filmai paremti biografiniais faktais. Šis kaip tik toks. Puikiai atspindintis laikmetį, išbaigtos detalės apsijungia ir kuria nepažeidžiamą ano meto visuomenės aurą. Pagrindinė filmo herojė Sabina Spielrein buvo pirmoji moteris psichoanalitikė, viena iš psichoanalizės pradininkių, dėmesį skyrė ir vaikų psichoanalizei. Ji išplėtojo instinktų temą, kėlė klausimą, kodėl seksualinis geismas pasireiškia malonumu, tačiau taip pat kartu ir baime bei pasibjaurėjimu (Psichologija, 2012). Esminė filmo žinutė atskleidžia seną tiesą - visi klystame. Taip ir čia, gydytojo ir pacientės santykiai buvo klaida. Tačiau, ar be tokio emocinio "supurtymo" būtų įmanomi tolesni atradimai ir toks kokybiškas bendradarbiavimas?  Z.Freudo figūra filme vaidina daugiau globėjišką, tėvišką vaidmenį, tačiau jo susirašinėjimas ir pokalbiai su C.G.Jungu - verčia įsigilinti į temą.

  Antrasis filmas Steve McQueen "Gėda" pilnas nuogo atvirumo. Čia išryškinama vienatvė tarp žmonių. Žmonės yra, bet jie tiesiog minia, o artimi žmonės - lyg svetimi. Filme atskleidžiamos esminės problemos likusios, užslėptos iš praeities: sudužę šeimos santykiai, svetima sesuo. Tiesiog žmogus svetimas pats sau, nors to nepripažįsta, ilgisi vertybių - Brendonas apsiverkia per sesers pasirodymą. O dainos "New York" atlikimas išjaustas, tikrai verta ašarų. Nuolatinis bėgimas, vienos nakties nuotykiai leidžia herojui negalvoti, pasinerti į tuštumą. Netyčia, kai lieki vienas su savo mintimis, ir vėl  nuo jų bėgi. Malonumo paieška siejasi su Z. Freudo ir C.G.Jungo teorinėmis įžvalgomis.

  Abiem atvejais sunku dirbti su savimi. Savianalizė atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, bet juk tik tokiu būdu galime pakilti iš naujo ir imti gyventi kitaip..