Kino pavasario 2013, Kritikų pasirinkimo kategorijai priskirtas filmas "Snieguolė" (2012) nukelia į XX a. pradžios juodai baltos kino juostos epochą ir meistriškai perteikia to meto atspindžius ir emocijas. Žodžių per ne pilnas dvi valandas nė nepasigedau, užtat kokie atviri veidai, kokia išraiškinga ispaniška muzika, flamenko šokis, įtikinama bulių kautynių aistra, gėrio - blogio kova, montažas - tikra pasaka!
Režisierius Pablo Bergeris (Ispanija) atskleidžia, kad "Filme tiksliai atkuriama 1930-ųjų Ispanija: to meto drabužiai,
skrybėlės, automobiliai. Žiūrovai jausis tarsi sėdėtų man ant kelių ir
klausytųsi fantazijų, dramų, siaubo ir juodojo humoro kupino pasakojimo.
Kaip filme „Saulėlydžio bulvaras“ pasakė Norma Desmond: „Mums nereikėjo
dialogų – pakako veidų.“ 1930-ųjų pabaigoje kino kalba jau buvo puikiai
išvystyta, tad buvo sukurta tikrų šedevrų. „Snieguolė“ nėra to meto
filmus kopijuojanti drama, veikiau – jų interpretacija. Nuo pirmų iki
paskutinių filmo kadrų skamba užburianti Alfonso de Vilallongos muzika,
sutirštinanti veikėjų emocijas ir jausmus. Muzika tampa jų balsu.
Melodramos žanras padeda atsiskleisti veikėjų vidiniam pasauliui.
Atsineškite nosinaitę ašarai nubraukti. Žodis „snieguolė“ mums
asocijuojasi su gražia mergaite, pikta pamote ir septyniais nykštukais.
Tai išlieka ir mūsų interpretacijoje, be to, kur kas daugiau".
Subtiliai išjaustas, nepaprastai jautrus detalėms ir emociškai įtaigus filmas - rekomenduoju.
Plačiau IMDB.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą