Rytinis pavasario bėgimas

2015 m. kovas. Pietūs

 Bėga dienos. Bėga viena po kitos. 

- Šiandien savaitgalis, ar darbo dienelė? - pasigirsta vaikiškas susirūpinimas. - Ne, aš nenoriu darbo dienos, ne, aš nenoriu savaitgalio, aš noriu pagulėti! - spygauja mažasis rytais. - Man reikia dar pažaistiii!

  Dvi minutes. Penkias, keturias - sutarta. 

- Ar čia braškių uogienė?

- Taip, taip - linksiu ir šypsaus. 

- Gerai. Man per mažai košės! Noriu dar! O kodėl neuždegei žvakės?

 - Kur pasakėlė, buvo?

 - Dar ne - klausomės, kikenam, džiaugiamės saulės spinduliais virstančiais pro langą.

Susipakuojam, išvirstam klegėdami pro duris po vieną, pamaigo skambutį, kas netingi, pabarbena turėklus. 

  - Tu ką, gi kūdikį pažadinsi, pameni, kaip kaimynas iškišo galvą ir tave barė - auklėja didysis. Kažin ar smagu turėti tiek auklių. Bet gi niekas neklausia. 

 - Labas rytas, valytoja! - šūkteli mandagūs ir linksmi vaikai. 

  Sėdim mašinoje.

 - O kur mano kiškis, kiškį pamiršau - sriūbauja susikrimtęs Benas.

Lekiu su vėjeliu, tarpais pašūkauju, atnešu - visi laimingi. Patikrinom padangas, riedam. Aptariam troleibusus, degalines ir taksi. Autoūkis - be galo svarbus reikalas, kai pagalvoji.

 - Laaabas rytas, labas rytas, kiemsargi! Kodėl šluoji? - pasiteirauja nustebę ir lenktyniaudami nuskrieja pirmyn.

 Atsibučiuojam, linkim gražios dienos broliui, mažasis su kiškiu lekia pas save, apsikabinam. Gera. Kasryt šypsaus, nes tie rytai nepaprasto grožio.

  Tokia graži dienos pradžia, ak! Dangus toks mėlynas, vaikų juokas dar aidi, o aš vis dar juokiuos ir lekiu pirmyn.

 

Apie pavasarį, paukščius ir vandens kvapą ore

Neries vingis, 2015 vasaris

        - O kodėl gulbės nemoka kalbėti, o antys sako tik "kre kre kre"? - klausia Benas. - O kodėl jos nori batono, o sausainių nemėgsta ir šnypščia?
        - Paukščiai kalba - savo kalba, o šnypščia, nes nekantrauja - nori dar valgyti - atsakau.
         Lesiname. Benas atsikanda ir nenorom numeta įkyruolei, iš rankos lesančiai gražuolei ančiai gabalėlį batono.
    
       Traputis gulbėms nepatinka - pyksta. O kokia graži gulbių šeimyna - vaikas jau visai didelis, beveik baltas, su keliom pilkšvom dėmėm, ilgu kaklu. Mokosi skraidyti - plasnoja į kitą krantą - nepaprastai gražu. Akimirkai išvaiko įkyrias besipešančias antis. Būriui sugrįžus - antims viskas tinka - nespėjam sukinėtis ir barstyti. 

        - Štai ten  upė ir ten kitoj tilto pusėj upė - matai, dvi upės! - džiūgauja. - O jeigu tiltas sugrius, mes įgriūsime į upę?
       - Tiltas tvirtas - nesugrius - šypsausi - smagu šalia kodėlčiaus.
     Greitu žingsniu vejamės dviračiu riedantį brolį.

        - O čia bėga vanduo - galėtų valandą žiūrėti į iš žemės trykštantį šaltinį - o kaip jis čia pasidarė, jis bėga vamzdžiais? O kodėl čia šulinys, žiūrėk, čia monetos! - sušunka. O kodėl čia įmetė pinigus? Tėti, ten, dugne, vandeny mes matėm daaug pinigų!..

      Begalinis smalsumas žavi, jei mes, suaugę, turėtume bent dalelę vaikiško smalsumo - jis būtų žingsnis sėkmės link.