Žiemos karalystės pasaka

Šaltinis: Dreamstime

  Šiandien - smagi popietė, vaikai nusprendė pabūti karaliais. Taigi, žiūrovo užrašai.

  Pirmiausia, Joris pasitikslina, kas yra sostas. Paaiškinu, kad tai - papuošta karaliaus kėdė. Tuomet jis įsitaiso ant puoduko, užkelto ant sofos ir išdidžiai sėdi. Surimtėja. Ir pasigirsta skardus ir džiaugsmingas šūksnis:

 - Tai, aš esu karalius, o Benas - mano karalienė!

 Benas, žinoma, džiūgauja žaisdamas kartu. Ir vėl pasigirsta garsus bosas:

  - Karaliene, ateik valgyti! Paskubėk, nėra laiko, eime!

  - Eme, jaiko - kartoja nuolanki karalienė.

  Ir karalienė, vardu Benas, bėga. Abu stovėdami ir kikendami pavalgo. Karalienė nueina nuo scenos, pažaidžia slėpynių ir taip kviečiama valgyti yra bent tris kartus. Tuomet pasigirsta kitas scenarijus.

  - Karaliene, laikas miegoti!

 - Apapa, go, - kartoja karalienė, radusi papildomą užsiėmimą. Bet įsakmiai pakartojus, ji kvatodama apsikabina karalių. Karalius parodo savo lovą. Ir apsikloja. 

  Uždanga. 

       ****

Joris varto Darbėnų knygą. Benui pasakoju, kokia smagi knygelė ir siūlau jam pažiūrėti kartu. Joris atsisukęs pareiškia, kad jis skaito mokslo knygą. Tylu. Ypatingo susidomėjimo išraiška. 

  - Žinai, kas ten parašyta?

  - Ne.

  - Mmm, kaip vaikam reikia išmokti valyti vonią. Kaip vaikam išmokti vairuoti ir parodyti suaugusiems kaip reikia! 

  - Oho, - nesiliauju stebėtis vaiko fantazija, - nuostabu! 

 Koks gražus Pasakos Pasaulis. 

      

    ****

 Nelengva, nes vis nepataikau, neatspėju, kas ir, koks burtas vaikų rankose. Bet koks buitinis daiktas, ar žaislas virsta kažkuo kitu, ypatingu.

  - Ar žinai, kas čia, - pasigirsta balselis.

  - Kam tu išmėtei kilimėlius ir rankšluoščius?

  - Taigi, čia ledai! Benai, einam šokinėti ir žaisti!
  - Žeei - šaukia Benas.

  Štai taip, namai virsta užšalusia upe. Kažkas nepaprasto gyventi tokiame pasaulyje.