Scanorama: Apie nelengvus šeimos savaitgalius

H. Schmid "Kas lieka", 2012 

  Hans-Christian Schmid filmas "Kas lieka" (2012) vakar užbaigė mano pasirinktų Scanoramos filmų peržiūrą. Puikus sutapimas, kad būtent šis filmas buvo paskutinis. Savo liūdesiu ir neviltimi paskatino apmąstymus. Žinoma, idealu būtų pamatyti festivalio uždarymo filmą L. Ullmann "Neištikimi" (2000), bet, pagal ankstesnę praktiką, tikėtina, kad filmą kino teatras kartos, o ir I.Bergman kelis filmus festivalio metu jau mačiau.

   Filmas "Kas lieka" dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje. „Visiems tenka grįžti namo savaitgaliui ir retai kada viskas praeina sklandžiai. Mes ieškojome įvairių būdų, kaip papasakoti apie tokį savaitgalį, galimus personažų charakterio ypatumus ir galimus konfliktus. Ir nors filmas nėra apie mūsų pačių šeimas, vis dėlto jame daug asmeninių išgyvenimų. Medžiagą tokiai istorijai gali rasti tik giliai savyje“, – pasakoja filmo režisierius H. Schmid ir scenarijaus autorius B. Lange.

  Rodos, naujų minčių nėra, tik sena tiesa, kad galėtum jaustis žmogumi - svarbiausia sveikata ir geri, tausojantys tarpusavio santykiai. Nepaprastai sunki tema. Varginanti. Be tiesos, nes kiekvienas esame su savo tiesa ir drama. Filmo veiksmo vieta apsiriboja nedidele teritorija - namu ir dalimi miško, tai tik sustiprina tarp herojų tvyrančią įtampą. Nėra vieno pasirinkimo tarp nutylėti ir sakyti žeidžiančią tiesą. Menas laviruoti ir nedaryti klaidų. Po "Karališko romano" nuostabių vaizdų, čia jų pasigedau, vokiška tuštuma. Kita vertus, filmo jausmų labirintas įtikino. Vadinasi, pasisekė.

Susiję rašiniai:

Scanorama: Apie Bergmano meilę

Scanorama: Karališka istorija "Karališkame romane" 

Scanorama: Karališka istorija "Karališkame romane"

N.Arcel "Karališkas romanas", 2012

  Puikus pasirinkimas šeštadienio popietei - Scanoramos filmas "Karališkas romanas" (režisierius Nikolaj Arcel, 2012, plačiau čia). Istorija visada intriguoja ir kelia abejones.

  Šį filmą Danija pristato „Oskarams“. Filmas taip pat dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ geriausio aktoriaus ir geriausio scenarijaus kategorijose; pristatytas Europos kino apdovanojimams.

„Karališkas romanas“ pagrįstas bene dramatiškiausiais įvykiais Danijos ir visos Europos istorijoje. Kai pristatinėjau filmą užsienio investuotojams, žmonės netikėjo, kad istorija tikra ir kad iš tiesų vyko XVIII amžiaus pabaigoje. Filme nenorėjome „rodyti“ istorijos, apsiriboti tik oficialiais įvykiais, gražiomis suknelėmis ir šukuosenomis ar maisto serviravimo detalėmis. Norėjome, kad žiūrovas patirtų istoriją jos personažų akimis“, – sako režisierius N. Arcel.

   Aukštuomenės gyvenimo vingiai - turtai ir skurdas, draugystė ir melas, pasitikėjimas, intrigos ir išdavystė, aklas valdžios troškimas - puikiai atspindėta "Karališkame romane". Užburia ir puikūs gamtos peizažai, įspūdingi kostiumai, filmo trukmė neprailgsta (128 min), tačiau labiausiai paliečia asmeniškumas ir jausmų audra - istorija tikra (istorija plačiau čia).

  Apgalvojant šį fimą man iškyla prieš akis karalienės Elžbietos ir Marijos Stiuart istorijos - vis dėl to, kokie stiprūs turėjo būti šie žmonės, kad išgyventų patys ir dar gebėtų tinkamai valdyti! Žinote, džiaugiuosi, kad esu paprastas žmogus, kurio žingsnio neseka ir nereguliuoja jokie rūmai, turiu savo mylimą šeimą, vaikų iš manęs niekas neatims ir nepasiųs ant ešafoto ar į vienuolyną..

  Beje, šio filmo papildomas seansas bus pirmadienį, lapkričio 19 d.  20 val., plačiau čia.

Scanorama: Apie Bergmano meilę

I.Bergman "Sarabanda", 2003

  Štai ir vėl apsisuko metų ratas ir atėjo mylima ir laukta "Scanorama" - šiaurės filmų festivalis. Apie festivalį plačiau skaitykite čia.

  

  Ingmaro Bergmano "Sarabanda", 2003 m. - gavęs "Cezario" apdovanojimą kaip geriausias Europos Sąjungos filmas. Mariana ir Johanas („Scenos iš vedybinio gyvenimo“) susitinka po trisdešimties nesimatymo metų. Jie pasenę, daug patyrę, bet vis dar jaunatviškai švelnūs vienas kitam. Subtili emocinė raiška ir lyg paprasta niekuo neišsiskirianti šeimos istorija paliečia. Todėl, kad kiekvieno mūsų istorija yra lyg paprastas lapas knygoje. Banguotas. Su ramybės dvelksmu. Mirties baime. Neapykantos šešėliu.

   Filosofinė tematika ir vyro–moters santykių interpretacija skatina užduoti klausimus ir analizuoti savąją būtį. Paprasta klysti ir augti meilės beieškant (plačiau čia).

D.Akolkar "Liv ir Ingmaras", 2012

  D.Akolkar "Liv ir Ingmaras", 2012 m. - tai talentingiausio Švedijos režisieriaus, vieno iš didžiausių pasaulio kino meistrų ir jo mūzos bendros kūrybos ir meilės kronikos (plačiau čia).

 „Liv Ullmann ir Ingmaras Bergmanas yra dvi legendos, kurių kūryba mane, kaip ir kiekvieną kino mylėtoją, nepaprastai žavėjo daugybę metų. Šį filmą kūriau paakintas noro atskleisti, iš ko radosi jų didingumas: tai iš universalios ir labai realistiškos vyro ir moters istorijos, dviejų įsimylėjėlių istorijos, dviejų draugų, bendražygių, sielos bičiulių istorijos. Šis filmas – kiekvienam, kuris mylėjo, neteko, bet nenustojo mylėt“, – sako režisierius D. Akolkar.

  Įtaigi, nepaprastai jausminga ir dramatiška meilės istorija su įstabaus grožio gamtos motyvais įtraukia ir nejučia įpainioja į herojų jausmus. Taikliai pastebėta paties Ingmaro, kad Liv tai jo Stradivarijus. Jeigu kine išgyveni istoriją - vadinasi, jis tikras. Tau. Filmo metu Liv prasitarė, kad sunkiausia palikti. Tikrai nepaprastai sunku atsikratyti prisiminimų ir gyventi į priekį. Bet įmanoma. 

 "Komunikacija grįsta pasitikėjimu" (D.Carnegie, 2011). Šiuo atveju tai dviejų komunikacija ir įvairialypis, turtingas tarpusavio ryšys. Vakaro žvaigždės šviečia nesustodamos, debesis uždengia mėnulį. Ramybė, atrasta pati sau ir susitaikymas pajudina traukinį. Ir dienos vėl ima riedėti. Sentimentalu. Užtat kasdieniška.

Kai krenta paskutiniai lapkričio lapai

Šaltinis: http://purchon.co.uk/

  Pirmosios lapkričio dienos man yra apmąstymų dienos. Tokia ramybė ir susikaupimas. Ilgės (nepaprastai gražu, tiesa? Arba - Vėlinės) kasmet sustabdo laiką. Vis prisimenu nepaprastą Mocarto "Requiem" Oulu (Suomijos šiaurėje) sausakimšoje bažnyčioje - kažkas nepaprasto ir didingo. Savotiškai baugu. 

  Skaitau A.Sverdiolo "Apie pamėklinę būtį" (2006), kuri, visai netikėtai, puikiai dera prie šių ramybės dienų ir įdomus pasirodo individo būties pavojų apibrėžimas - "tai toks privatus sąvokų prasmės supratimas, kuris daro nebeįmanomą dalinimąsi jomis ir jų aptarimą". Iš tikrųjų sąvokų suvienodinimas leidžia būti išgirstam ir palengvina individo "respektuotiną buvinio vienybę". Labai taiklus išsireiškimas. Ši vienybė tokia trapi ir lengvai išardoma, todėl, iš naujo atrandama vertybė - gebėjimas savyje rasti jėgų ir išsaugoti sielos privatumą - triumfuoja.

  Pastaraisiais metais šias lapkričio dienas leidžiame ramiai, su šeima. Dabar kapstomės iš bjaurios visą šeimą suėmusios ligos. Vaikai maži, tad nesiplėšome po Lietuvą, siekdami aplankyti daugumą kapų. O ir, man rodos, tą padaryti galima ir bet kurią dieną metuose, nebūtinai šią vieną. Svarbiausia - susikaupimas ir atmintis. Ir bandymas trimečiui paaiškinti vėlinių prasmę. Pokalbis sudomina, kyla klausimų - jau gerai.

  Vis dar kvepia kelios likusios vakarykštės sriubos bandelės, už lango nematyti žvaigždžių, lėtai brėkšta rytas, o lengvi lietaus lašai švelniai baksnoja langą. Tylu. Ramu.