Mirties baimės šešėlyje

Čiurlionis "Pasaulio sukūrimas" 10 d.

  Turiu tokią baimę. Ir nesuprantu, kodėl, ir, ar ji pagrįsta. Nežinau, ar aš viena tokia, bet dar paauglystėje bijodavau užmigti, nes, o, jeigu.. nebepabusiu. Tuomet vydavau tokias mintis šalin, pasinerdama į įvairias veiklas, ir stengdavausi tiesiog negalvoti. Nieko negalvoti, gyventi šia diena. Šis straipsnis, kuriame akcentuojamas žinių dalinimasis, ir kelios artimųjų mirtys pastaruoju metu paskatino parašyti šia tema. 

   Kai supranti, kad Tau nebūnant pasaulis nenustos suktis: žmonės kasdien skubės į darbus, augins vaikus, tuoksis, skirsis, mylės ir nekęs.., o kur būsiu Aš? Nors priklausau katalikybės atstovams, šiuo atveju, apmąstydama situaciją, renkuosi (jei galima taip išsireikšti) labiau mano egoistiškumą tenkinantį požiūrį - kad turime ne vieną gyvenimą, t.y. gyvensime vėl, iš naujo, kitaip. Antraip nuo minčių "kas bus" tikrai nušokčiau nuo proto.

  Iš dalies ši baimė įtakojo mano norą turėti vaikų - taip tapau ramesnė, kad turėsiu ką palikti po savęs. Kita vertus ta ramybė pilna nerimasties, tik šįkart ne dėl savęs, o dėl vaikų. Gera būti vaiku ir nerūpestingai žvelgti į supantį pasaulį. Geras turėtų būti jausmas. Trimečiui užteko dar labai paprastai paaiškinti, kur dingo jo mylimas šuo pas močiutę. Tiesiog miega. Ilgai. Ar aš bijau, todėl, kad nežinau, kas bus? Taip, tai dalelė tiesos. Visa kita - nežinomybė.

Ką padarei, kad gyventum sveikiau?

  Rašinys Delfi konkursui "Ką padarei, kad gyventum sveikiau"

  Nesu iš tų, kurie pamišę dėl sveikos gyvensenos ir gyvena super ekologiškai. Bet tikrai padariau keletą svarbių dalykų, kad gyvenčiau sveikiau, ir tuo džiaugiuosi.

  Studijų metais buvau pradėjusi rūkyti ir gana nemažais kiekiais – mečiau. Buvo tam ir priežasčių, buvo ir grįžimų atgal, bet šiandien tiesiog smagu, kad pavyko pabėgti nuo pasidavimo masinei įtakai.

  Vaikų dėka susitvarkiau dienos režimą. Anksčiau buvau absoliuti pelėda ir galėdavau miegoti, atsimiegoti už darbo savaitę po pusę šeštadienio ir sekmadienio. Tačiau nepasakyčiau, kad nuo to jausdavausi geriau.

  Dabar paprastai keliuosi anksti, ko kažkada nė negalėjau įsivaizduoti ir – o stebukle, per rytines valandas, kol vaikai dar miega, šviežia galva nuveikiu daug daugiau ir per trumpesnį laiką, nei būdama pelėda ir bandydama rašyti pavargusia galva vakare. 

 Užtat nakčiai stengiuosi eiti miegoti anksčiau – kartu su vaikais. Prisipažinsiu, kad retsykiais būna ir pietų miego prigulu, jei tik pavyksta.

  Ne kartą akcentuota, kad sveikam gyvenimo būdui labai svarbus sportas, fizinis aktyvumas. Reguliarus buvimas lauke, vaikščiojimas parke, neleidžia sustingti ir prilipti prie kėdės. Aš tai vadinu „galvos pravėdinimu“ – ne tik kūnas pasimankština, bet ir mintys susidėlioja.

  Prieš abu vaikus atradau man patinkančią aerobikos rūšį (kalanetiką) ir dvejus metus sportavau, dabar planuoju atnaujinti aerobikos lankymą. 

  Dar vienas aktualus sveikos gyvensenos aspektas – sveika mityba. Kai turi vaikų, neišvengiamai maitiniesi sveikiau, vien todėl, kad daugiau gamini pats ir naudoji sveikesnius produktus. Žinoma, kad vis dar pasitaiko persivalgymo bangų, bet jos nebe tokios didelės.

  Apibendrinant norėtųsi kiekvienam mūsų palinkėti atrasti tą tobulą balansą tarp sveiko ir gero gyvenimo, juk reikia daryti tai, kas mums patinka, o ne kankintis, žvelgiant į kaimyno lėkštę su pačiu gražiausiu cepelinu. Mylėkime save ir artimuosius, mokėkime į gyvenimą žvelgti optimistiškai – tai stabilizuoja ir suteikia jėgų. 

Neišreikštos žinios: ar pastebime jas?

        Šaltinis: Manufacturing.net

  Man galvoje vis skamba jau nusibosti spėjęs studijų laikų žinių apibrėžimas, kuris teigia, kad "žinios yra organizuota informacija žmonių galvose". Kiekvieno mūsų žinių samprata yra skirtinga, kylanti iš turimos patirties. Kad ir kokia ta patirtis bebūtų, už žinių organizavimą, pritaikymą ir sprendimų priėmimą įvairiose situacijose esame atsakingi tik mes patys, t.y. norint panaudoti turimas meta žinias (angl. meta knowledge), reikia turėti tam tinkamus įgūdžius ir pastebėti nepastebimus dalykus. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad organizuotumas - taip pat individuali asmeninė savybė, beje, lemianti didelius vidinius ir išorinius laimėjimus.

 Šaltinis: Hildreth, P.J. & Kimble, C. (2002)

  Įdomi neišreikštų (taktinių) žinių interpretacija, kurią rastume konceptualiosios kompetencijos plotmėje. Sisteminis mąstymas ir gebėjimas modeliuoti situacijų scenarijus formuojamas per nuolatinį mokymąsi ir patirtį. Šiuolaikinis rizikų valdymo požiūris neišreikštas žinias "saugo" žinių darbuotojų žinių bazėse. Neišreikštos žinios pastebimos per socializacijos procesus ir komunikacijos atvirumą. Tačiau esminė prielaida yra ta, kad, jei žinios pastebimos, nebūtinai reiškia, kad jos bus (tinkamai) panaudotos. 

  Iš to seka paprasta išvada - pastebėkime mažus/nepastebimus dalykus (neišreikštas žinias) ir socialiniai dialogai taps daug paprastesni ir atviresni - išvengsime nesusipratimų.

Mūsų vyresnėliui jau trys!

  Šiemet sutapo dvi šventės - Velykos ir Jorio gimtadienis. Jau trimetis - visas vyrutis :). Prieš trejus metus buvo nuostabus, šiltas ir saulėtas balandžio rytas, kai žmogutis nusprendė ateiti. Esu be galo laiminga ir turtinga kasdien galėdama girdėti sūnaus juoką, pamastymus, klausimus "kodėl?" ir "mama, aš tave myliu". O kai broliai apsikabina ir kikena - širdy taip gera!

  Šventėme šeimyniškai, paprastai su seneliais, katėmis ir Čarliu Panevėžyje. Svarbiausias akcentas - dovanos ir jokių didelių planų. Svarbiausia sveiki, tuomet ir antrąjį tortą savaitgalį valgysime su kitais namiškiais ir draugais.

  Ką gi - mums labai pasisekė, skaisčiai švietė saulė, tad antrąjį Žaibo Makvyno tortą, palaikydami tradiciją valgėme Dūkštų ąžuolyne. Gera atidaryti piknikų sezoną! Per brolio gimtadienį taip pat tikimės gero oro :)

Kas pasikeičia po vestuvių?

 

Rašinys Delfi konkursui tema "Kas pasikeičia po vestuvių"

 

 

  Manęs vyras vis klausia „kas gi pasikeitė po vestuvių?“, ir štai, pasitaikė puiki proga jam atsakyti. Tų pasikeitimų lyg ir nėra daug, nes iki santuokos kartu gyvenome trejus metus, bet vis dėlto yra.

1. Pirmiausia, kas man labai svarbu, atsiranda didesnis saugumo jausmas – nėra taip paprasta viens, du, trys ir išeiti. Kita vertus tai, gali tapti ir gniaužtais..

2.   Taip pat vaikai vis dar planuojami santuokoje – toks modelis priimtinas ir man.

3.   Aiškus santaupų planavimas - šeimos pajamos ir išlaidos yra bendros.

4. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save daro sąmoningą įtaką pokyčiams, t.y. prieš priimdamas tam tikrus sprendimus (pvz. dėl skyrybų) turi daugiau laiko apmąstymams, nes pokyčiai reikalautų daugiau pastangų nei tiesiog gyvenant kartu.

5.  Balansas. Ramybė, aiškumas. Galima neigti ir visa gerkle šaukti, kad ramybę ir pilnatvę gali jausti ir tiesiog gyvendamas kartu, tačiau man susituokus ramybė tampa apčiuopiamesnė ir akivaizdesnė. Ji tiesiog kitokia.

6. Gyvenamoji vieta skirta tik šeimai (nebegyvename „bendrabučio tipo“ bute su kambariokais).

Galima būtų sąrašą plėsti, bet, manau, šių įvardintų bruožų pakanka, teiginiui patvirtinti, kad vis dėl to tų pasikeitimų yra. Visi mes siekiame gero, geresnio gyvenimo. Turime tikslų svajonių, tad, natūralu ir žmogiška, kad reikia žmogaus su kuriuo norėtum visa tai išgyventi. Santuokoje juk esi ir džiaugsme, ir varge, taigi gero gyvenimo siekiamybę pritaikyčiau ir šiame amplua. Santuoka suprantama kaip simbolis, susijęs su tam tikra rizika. Nepaisant jausmų antplūdžio ir rožinių akinių, svarbu, kad rizika būtų pamatuota ir apmąstyta. Sakoma, „nerizikuosi – nelaimėsi, negersi šampano“, taigi galbūt būsi tas laimingasis, kuris sėkmingai švęs santuokos penkiasdešimtmetį ir senatvėje užaugus vaikams vėl vaikščios susikibęs už rankų. Sentimentalu? Tiesa, bet juk taip gera ir gražu pamatyti parke senyvo amžiaus porą nesikivirčijančią, o ramiu lėtu žingsniu einančią ir diskutuojančią kad ir perskaitytos knygos klausimais. Tobula ir siektina laimės išraiška. 

Santuoka kaip tradicijos forma egzistuoja šimtmečius, bet ji silpsta, tikėtina, kad vėliau dar labiau nunyks, bus pakeista tiesiog partnerystės įsipareigojimu, ar išlaikys tik gyvenimo draugo poziciją. Visuomenės susvetimėjimo idėjos kontekste santuoka kaip šeimos įteisinimo institucija įprasmina būtį. Žinoma, yra žmonių, vienišių, kuriems gerai būti vieniems, bet iš esmės mums reikia kito žmogaus. Kito žmogaus artumą reikia priimti, savąjį duoti. O mainai net ir viduramžiais turėjo nerašytas taisykles. 

Dar vienas aspektas – moralinis. Jeigu vis dėl to nepavyksta dviems žmonėms žiūrėti viena kryptimi, retai kada pasiseka gražiai ir ramiai, be priekaištų dėl nepateisintų lūkesčių, išsiskirti. Atskira tema, kodėl taip nutinka žmonėms, kurie, rodės, viską vienas dėl kito galėjo padaryti ir meilė gimė lyg ir neišsemiama. Bet tokia jau realybė – būsi sėkmingas, arba ne. 

Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Emocijos žaidžia saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.

Vasarą bus 4 metai kaip gyvename santuokoje, turime du sūnus.  Tikiuosi, ir po daug metų santuokoje (tikiu, kad ji tvirta), galėsiu išdėlioti pasikeitimus panašia tvarka. 

Rizikos faktorius: 4 rizikos intelekto mitai

Yra toks universalus posakis - "nerizikuosi - nelaimėsi, t.y. negersi šampano".  Man jis tiko ir patiko, todėl dažnai juo vadovaujuosi matuodama riziką. Juk ne pasaulio pabaiga, jei kažkas ir nepasiseks, bet būsi bent pabandęs.
  4 rizikos intelekto mitai (Pagal Apgar, 2007) sustiprino mano požiūrį į rizikas:

1. Visos rizikos yra atsitiktinės.
Tiesa tik ta, kad atsitiktinės rizikos yra neapibrėžtos. Neatsitiktinių rizikų atveju kiekvienas mūsų turi skirtingas sąlygas sužinoti tą riziką lemiančius faktorius.

2. Rizikos išsilygina, todėl jos retai lemia laimėtojus ir pralaimėtojus. 
Esmė yra ta, kad pažinios rizikos įtakoja laimėtojus ir pralaimėtojus, todėl mes privalome tinkamai įvertinti situaciją ir pasirinkti. 

3. Rizikų vystymosi modelio nėra.
Neatsitiktinės rizikos turi savo gyvavimo ciklą, todėl ypač vertingas gebėjimas įvardinti rizikingus projektus/darbus/užduotis "įgūdžių įgyjimo grandinėje".

4. Rizikos paskirstymas neturi įtakos rezultatams.
Gebėjimas riziką perkelti tiems, kas galėtų geriausiai ją įveikti, garantuoja maksimaliai sėkmingus rezultatus. Rizikos ekologijos sąvoka rizikos vaidmenų matricoje žymi rizikų valdymo efektyvumą. Populiarusis ekologijos terminas šiame kontekste viso labo atspindi tik, pavyzdžiui, miesto ir kaimo skirtingus rizikos valdymo aspektus.

  Socialinis praktinis žinių panaudojimo kontekstas, kuriame mes, susidurdami su problemomis, neišvengiame rizikų, suteikia mums galimybę atsižvelgti į turimas individualios patirties atsargas, t.y. įvertinti turimą rizikos intelekto potencialą.