Paskutinė apledijusi autobuso stotelė

2014 m. gruodis, Trakai, spengianti žiema

         Autobuse žiūriu pro langą. Maži, vienodi, monotoniški dėžučių langai lekia pro šalį, matyti trys, septynios uždegtos lempos, viename lange šviečia futbolo ekranas - žiūrovų nesimato, kitame - palinkusi prie kompiuterio figūra, trečiajame - šeima vakarieniauja, štai ten išryškėja keisti, raitytais raštais, senoviniai tapetai, tos šviesos - be simetrijos. Vaizdas nutolsta, nespėjau suskaičiuoti langų.

      - "Va šiandien dar padūks vaikai, o ryt jau išvažiuos - sako šviesaus ir linksmo veido moteris. -Nejučia girdžiu jaukų pokalbį.

        -  Taip, linksma, kai jie būna. O ką veikt, kai esi vienas - šešėlio baugu - pritaria antroji.

      -  Na, pažiūri filmą, aš dabar žiūriu detektyvą per televiziją ir jau laikas miegoti. Šiandien, kuri diena - a, penktadienis - visai nieko nerodo penktadieniais".

Moterys smagiai suklega, švelniai nusijuokia ir sutaria susitikti ryt.

        Šypsausi. Net susigraudinu. Gera žinoti, kad jos myli vaikus. Stovint prie durų moteris už manęs žiovauja balsu - lyg žvėrelis. Kikenu. Penktadienis. Išlipusi einu per šerkšnu spindinčią lyg blizgučiu nuklotą žolę, kur ne kur matyti susitelkę ledo kupstai - mojuoja išeinanti žiema. Džiūgauju kaip vaikas, nes diena buvo tokia saulėta, lyg ieškotum žibuoklių, o šiltas žvaigždėtas vakaras tikrai kvepia pavasariu. 

Draugai, šaltas Lietuvos gimtadienis ir žvilgsnis atgal

Žiema, 2015 m. kvepia pavasariu

             Anądien, kai sukinėjosi snaigės už lango ir sniegą taršė vėjas, pagalvojau apie draugus. Tuos, kurie arti, toli, išėję, tikri ir netikri. Bėgant metams draugų mažėja. Todėl, kad keitiesi pats, keičiasi aplinka, žmonės, gyvenimo būdas, interesai, atsiranda šeima, jai būdingi džiaugsmai ir vargai, klostosi arba nesiklosto karjera, priimi kitus, kiti tave priima arba ne, ir dar milijonas kitų todėl, kad...  

          Lekiant nuo kalno su vėjeliu, rodos, visi draugai, lyg imsi ir visus apkabinsi, išbučiuosi. Berniukai jau tampa draugais. Jie daugiau nei draugai - mes lyg viena komanda - kalbamės iki išnaktų, džiūgaujam kine pamatę meškiuką garmantį su vonia nuo laiptų, mėtomės gniūžtėmis, statom tvirtoves, aptariam dieną ir nakties sapnus, mėgstam gražiai pusryčiauti, apsikabinti, mylėti. Mūsų daug ir mums gera. 

          Vadinasi, užtenka žinoti, kad ten toli yra retai apkabinamų, bet tikrai esančių žmonių žemėje, kuriems esi dėkingas už dalinimąsi ir buvimą šalia, už prisiminimus, šilumą, juoką ir meilę tokiam, koks esi. Besąlygiškai. Šiandien tokia ypatinga diena. Per šventes gimę apmąstymai būna ypatingi - sušildyti istorijos. Mūsų istorijos.

          "O mūsų nėra ir mūsų nebus. Susirinkim žaislus ir važiuojam namo..." - skamba švelnus balsas  ir saulė spindi už lango.