Pusryčiai, 2014-12
Aną vakarą po žiemos spektaklio, po senamiesčio klaidžių gatvelių, pabėgus nuo išpuoštos miesto eglės, tokios, kuri pilna pavasario lietaus, lietaus besitaškančio į drėgnas blakstienas, sustirusių elnių ir nykštukų apsupty, nykštukų, pardavinėjančių spurgytes ir auklėjančių jų kibirėliu nepasidalinančius brolius, po ilgo nežinojimo, ką veikti belaukiant picų - negi, kalbėsimes, mama - vėlų vakarą grįžome namo. Stovėdami visi trys užvertę galvas žiūrėjome į dangų. Matėme kaip didžiulis vėjas neša keistos spalvos debesis ir kur ne kur ryškėjo numanomos žvaigždės.
- Mama, žiūrėk, ten aukštai Kalėdų senelio rogės ir elnių piešinys, matai? - sako Joris.
Benas stengiasi įžiūrėti.
- Ar matai, ten? - rodydamas pirštu pakartoja.
- Matau - norėčiau matyti - tyliai pagalvoju.
Klegėdami, vėjui pučiant pro namų plyšius, lietui ritantis skruostais, nubėgam prie durų.
- Aš, aš pirmas - nutolsta balsai vėjyje ir akimirkai sustoja laikas.
Apima toks paprastas paprastų dalykų džiaugsmas. Lengvumas. Lyg iš tikrųjų tos rogės skrietų vakaro nakties žvaigždėtu dangumi. Žiemos stebuklai jaukiais vakarais pripildo lietų imbiero ir juoko kvapais.
