Ilgas žiemiško savaitgalio takas

Šaltinis: Etsy.com, Monmartre, Paris

                     

           Šįryt jau sninga. Vaikams tiek džiaugsmo, kad nejučia bambėdamas imi džiaugtis ir pats. Tarsi ženklas pilkam lapkričio rudeniui pasitraukti.

          Tyloje buvo girdėti vaikų juokas, jų susikaupimas apžiūrint gulinčią musę, tarsi pro šalį švietė saulės spinduliai ir krenkštė varnos. Dieną atšilo. Sniegas užklojo dar aukštą žolę, kitur jo - nei žymės.

***

"Keletą dienų girioj viešpatavo ramybė.

Ramybė, kokia būna tiktai gamtoje.

Ramybė ir šnibždesys.

<...> Truputis gyvybės, kuri jau gęsta. 

Viskas praėjo.

Sausi lapai čežėjo ir nuo lengviausių žingsnių.

<...> 

– Stipresnieji visada neapkenčia silpnesniųjų, – sumurmėjo krūmelis, 

– ir tik dėl to niekad geriau nebus. – Ir jis nutilo.

Žemėje šnibždėjosi samanos:

– Mes patenkintos. Mūsų reikalavimai kuklučiai. 

Net ant akmens mes želiame. Visi mus mindžioja, 

o mums nė motais. Nederliaus metais 

mus rupšnoja, ir mes duodamės. 

Dėl to sau galvos nesukam. Džiaugiamės ir esam patenkintos.

Bet niekas negirdėjo šito šnibždesio.

<...>Rytą, tik pradėjus aušti, ėmė snigti.

Iš pradžių sniegas krito tumulais, paskui įsitaisė 

pustyti.

Guri ėmė žaisti, vaikydama snaiges.

– Brr, – šaukė ji linksmai, – brr... kokios šaltos ir 

kaip tirpsta burnoje...

Bet netrukus snieguolės ėmė taip greitai šokti ir 

suktis, kad Guri liovėsi žaidusi.

Pustė dieną ir naktį be atvangos, suvertė metro 

aukštumo vėpūtinius.

Spigino šaltis." (Bembis, Bembio vaikai, 2009).

            Netrukus "Bembį" skaitysime trečią kart - ir vaikams nepabosta, vis turime ką aptarti paskaitę. Dantukų fėja ir ramūs žiemos žiburiai už lango paskendę rūke.