Mano spalis arba odė pagyroms

   Spalis man visada kitoks. Raudonai geltoni medžių lapai, aitrus lapkričio kvapas ir televizijos bokštas paskendęs debesy. Tas vaivorykštės spalvų žolės kilimas už lango dar džiugina akis ir saulei išlindus kviečia į lauką rinkti vėjo blaškomų ryškiaspalvių lapų.

  Trečioji-ketvirtoji spalio savaitė pilna progų: paminėjome 8-ąsias draugystės metines, šiandien vakare romantiškai vakarieniausime (tikiuosi, vaikams nepablogės ir galėsime trumpam pabėgti) mano gimtadienio proga, o, prieš išauštant šeštadienio rytui, ieškosiu gimtadienio dovanos vyrui.

  Gimtadienis po 30-ies linkęs labai greit vėl ir vėl ateiti, bet man - tai smagus laikas - kažko naujo pradžia, ar bent jau proga romantiškam vakarui, ar taurei vyno su draugais. Jei pasiseks - apsikabinsime seniai matytus draugus šį šeštadienį, jei ne - nukelsime ir vis tiek bus proga pasimatyti.

  Vakar pirmą kartą dariau ypač skanų itališką Panna cotta desertą, prie pusryčių jau ragavau - dieviškas skonis! Ačiū Ievai už receptą ir galimybę šį tortą paragaut svečiuose.

  Beje, jei siųsite linkėjimus - linkėkite, kad vaikai būtų sveikesni, ačiū! :)

Meilė Tapybai

S.Jokūbauskienė, Kreta, Chania, 2006, drob., aliejus

   Tapyba. Viena pažįstama anądien užklausė apie M.K. Čiurlionį ir asociacijas, kylančias su šiuo vardu. Paprasta - muzikali istorijų tapyba, gimnazija. Vakar norėjau eiti į parodos atidarymą, manau, kad ten buvo tapybos paroda, tačiau į šeimos planus paroda neįsikomponavo. Bus dar tų parodų :). Užtat buvau paskatinta prisiminti Tapybą. Džiugu.

S.Jokūbauskienė, Veiveriai, 2004, drob., aliejus

   Svarbu, tai, kuo norėjau pasidalinti - savo Tapyba. Už lango pliaupia lietus, aš saugau vaiko miegą. Tokia ramybė - net zylės ilsisi. Gera erdvė mintims.


   Paveikslas "Kreta, Chania" kabo virš mano darbo stalo - mėlyna ramina, o kelionės prisiminimai skatina džiaugtis ir šypsotis.  "Veiveriai" - tėčio tėviškė, turi nepaprastai raudonus saulėlydžius.

S.Jokūbauskienė, natiurmortas, 2012, fragmentas, atvirukas, pop., tušas, pastelė

  

   Atvirutes - savotiška aistra ir kiekviena jų  - lyg maža istorija, kiek save atsimenu, tiek jas piešdavau pati - tik pastaraisiais metais apsileidau, bet - pasitaisysiu :).

S.Jokūbauskienė, natiurmortas, 2012, atvirukas, pop., tušas, pastelė

   Mane, kaip miestietę, visad (nuo VDA baigimo, jau dešimt metų) domino ir domina miesto tematika. Dažniausiai tai ištuštėjęs, vakaro miestas keistų žibintų fone.

  Gera jausti, kad ranka pati kyla ir veržiasi piešti. Paskui aprimsta. Laukia kiti darbai. Iki sekančio ramybės gurkšnio.

S.Jokūbauskienė, Vilnius, 2007, drob., aliejus

S.Jokūbauskienė, Vilnius, 2007, fragmentas, drob., aliejus

Mano Oulu arba rytiniai prisiminimų labirintai

Oulu - Suomijos vidurys, maždaug 600 km virš Helsinkio

  Už lango brėkšta ankstyvas sekmadienio rytas. Saulėtas dangus. Kaip tik knygoms ir maloniems prisiminimams, kurie gyvi dar po savaitgalio smagaus vakaro klasės susitikime. Beprotiškai fantastiška klasė ir nuostabi anglų kalbos mokytoja iš Australijos! Belieka konstatuoti faktą - mums tiesiog pasisekė. :)

Oulu universitetas

  Ne pirmą kartą varčiau Lewis R.D. knygą "Kultūrų sandūra" (2002) ir su nostalgija prisimenu prieš devynerius metus praleistą pusmetį Oulu, Suomijos šiaurėje, šalia poliarinio rato (Rovaniemi) ir Kalėdų senio. Dabar kaip tik pats laikas stebėti šiaurės pašvaistės šokį giedrame danguje. Pažadėjau ten dar sugrįžti.

  Kodėl Suomija man paliko tokį įspūdį? Turbūt todėl, kad ji man artima žmonėmis ir kultūra. Todėl, kad ten sutikau nuostabių žmonių ir radau pačią pačiausią draugę estę, su kuria bendraujame iki šiol, dabar jau šeimomis. Puikus "butiokas" austras, su kuriuo mus, visa laimė, apgyvendino per klaidą (skirtingų lyčių studentų bendrabučiuose neapgyvendina kartu), kaimynas olandas - pilnas nepaprastų idėjų ir siekių. Su jais taip pat palaikėme ryšį gana ilgai.

Oulu Centrinės aikštės policininkas

  Įspūdingiausia, ko gero, ne šaltis, ne sniegas ir pašvaistė, sauna ant kiekvieno kampo, ar labai trumpa diena žiemą (trukmė 2 h - taip savaitgalį vėlai atsikėlus po gero vakarėlio ir pramiegi dieną :)). Pakeri nepaprasta ramybė ir tyla. Jeigu jau pavyksta sutikti artimą sielai žmogų - nuostabu, svečiuose jausiesi kaip namie ir tavimi bus pilnai pasirūpinta - suomiai sunkiai prisileidžia žmones (stereotipas su išimtimis), tačiau, jei, tai pavyksta, šeimininkai labai svetingi (ten, šiaurėje sutikau šv. Kalėdas). 

 Rovaniemi, Kalėdų Senio miestelis

  Elnių fermos (ratu šuoliuoja apie 500 elnių ir šeimininkai ženklina juos), samių kultūra ir gyvenimo būdas taip pat palieka neišdildomą įspūdį. Elniena, žinoma, savotiškas delikatesas. 

  

  Universitetas modernus, šiuolaikinis, su didžiulėmis erdvėmis mokslui (puiki biblioteka, kompiuterių klasės, darbo vieta doktorantams).  Taip pat labai atsižvelgiama, jei studentas yra sukuręs šeimą, sistema pritaikyta ir integruoja tavo pasirinkimus - tarsi kvieste kviečia mokytis ir gyventi studentišką gyvenimą. 

 Oulu, paukščių apžvalgos aikštelė (čia viena pirmųjų ekskursijų, kurioje su drauge este ir atradome viena kitą)

  Puikūs dviračių takai, vingiuota upė, užšalę fontanai, gaivus kvepiantis sniegu oras atmintyje gyvi, tarsi Suomijoje viešėjau vakar. Praėjo daug metų, neabejoju - yra pasikeitimų, bet esu tikra, kad jie miestą ir jo gyventojus padaro dar patrauklesniais. Grįšiu.

  Dar apie suomių ir Suomijos kvepiančią ramybę. Vienų žodžių reikšmė yra labiau abejotina ir neapibrėžta negu kitų, lemia jų žymimų idėjų skirtingumas (Locke, 2000). Vadinasi, jei suomiai daugiau tyli, galima daryti išvadą apie jų generuojamas idėjas - juk daugelyje sričių jų šalis yra tarp lyderių.

Apie mano miestą Oulu, plačiau čia;
Oulu universitetas plačiau čia;
Oulu miesto tinklapis čia.