Apie vertybes, siekius ir gyvenimo gerovę

  Kiekvienas iš mūsų turime savo vertybinę skalę, kurią pritaikome bendraudami, mėgindami suprasti pašnekovą. Skiriasi žmonių patirtys, požiūris, gyvenimo strategijos, todėl kyla nesusikalbėjimo rizika. Rizika kyla ir tarp skirtingo amžiaus tarpsnio žmonių. 
  Vakar plepėjome su sūnum picerijoje ir nuolatiniai beveik trimečio "kodėl" verčia susimąstyti - o kaip teisingai komunikuoti, kad būtum ne interpretuotas, o tiksliai suprastas. "O kodėl tau reikia grąžos?", "kodėl mes nepasiimame šito (odinio sąskaitos dėklo :)?" ir pan. Vaiko pasaulis dar toks trapus. Norisi, kad žmogutis būtų drąsus, nebijotų pasisveikinti, bendrauti, o, kai ima ir iškloja neseniai įvykusius šeimos įvykius nepažįstamam picos išvežiotojui lifte ir dar pergyvena išlipęs savo aukšte, kodėl anas nuvažiavo, nes mat nespėjo išklausyt dar ir wc ir saldainių istorijos.. :) Kur ta riba? Bendrauk, bet su svetimais būk atsargus - kodėl? Juk taip drąsu šiais laikais tiesiog pasitikėti.
  Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. O gal jau post tinklaveikos, nes ir tie tinklai, jau nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Skambus žodis "moralė" ar ne? Demokratija davusi tiek veiksmų laisvės  sociokultūriniame kontekste grįžta bumerangu. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Inovatyvių rinkų kontekste gero gyvenimo kompetenciją (competency for good life) sudaro mokymasis ir emocinė raiška (Rychen, Salganik, 2001; Barkauskaitė, Gudžinskienė, 2007). Emocijos operuoja saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.
  Skaitydama radau išsireiškimą "vertės inovacija" - apibūdinamą kaip naują strateginio mąstymo būdą, kuris pridėtinę vertę kuria diferenciacijos ir mažų sąnaudų siekimo pagrindu (Kim, Mauborgne, 2006, 13 p.). Teigtina, kad tai tiesiog vertybių perkainojimas ir reguliarus atnaujinimas. Ar tai darome? Savirefleksija ko gero labiau būdinga organizacinėms struktūroms. Kita vertus pernelyg įdėmi savianalizė gali imti varginti ir neleisti laiku užmigti. O miego režimas būtinas - išmokau pamoką iš savo vaikų.

Knygų mugė - apčiuopiama naudos tikimybė kasmet, ar nesikeičiantys stendai ir žmonių jūra?

  Neplanavau, bet apsilankiau knygų mugėje ir šiemet. Prisipažinsiu, mane labiau vilioja ramus knygų vartymas knygyne, nei žmonių knebždelynas ir bandymas įžiūrėti, prisiirti prie norimos knygos, ar pagunda prisipirkti reikalingų ir nelabai knygų. Po truputį mokausi pirkti mažiau ir vertingesnes, t.y. mokslui arba vaikams skirtas knygas.
  Šiemet savo pirkiniu esu labai patenkinta - mokslams skirta viena respektabili knyga, nevykęs (nes pasirodo, jau tokią skaičiau, tik ne lietuvišką) bandymas nusipirkti populiarią grožinę literatūrą ir lauktuvė vaikui (įdomi knyga pasirodė labai trumpam).
  Šiųmetinėje knygų mugėje gausu renginių, susitikimų, kūrybinių dirbtuvių. Mano mintys neaprėpia tokių įspūdingų kiekių, o kai pervargsti nuo įspūdžių gausos ir ramybės trūkumas diktuoja savas taisykles, imi ir pasitrauki it musę kandęs, kitiems palikęs gaudyti naujus vėjus.
  Įdomu, kas motyvuoja žmones eiti į knygų mugę, ar visi skaito knygas, o gal eina dėl mados, ieško literatūros darbui, mokslui, o gal saviraiškai. Per istorijas kuriame save. Atrandame. Pažįstame. Per intelektualinį kapitalą mokomės, tobulėjame ir socialinių sąveikų metu tikrovę suprantame subjektyviai. 
  Šiandien pasirinkau savo beveik trimetį nusivesti į Panoramą pavakarieniauti ir pažaisti, o ne į knygų mugę - manau, knygų mugės stendų gausa būtų jį paklaidinusi, o vaikams skirti renginiai sudominę trumpam. Bet, pažadu gal net jau kitąmet aš jį į mugę nusivesiu, kad žinotų, jog tokią turime.