2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Kas pasikeičia po vestuvių?

 


 
  Manęs vyras vis klausia „kas gi pasikeitė po vestuvių?“, ir štai, pasitaikė puiki proga jam atsakyti. Tų pasikeitimų lyg ir nėra daug, nes iki santuokos kartu gyvenome trejus metus, bet vis dėlto yra.
1. Pirmiausia, kas man labai svarbu, atsiranda didesnis saugumo jausmas – nėra taip paprasta viens, du, trys ir išeiti. Kita vertus tai, gali tapti ir gniaužtais..
2.   Taip pat vaikai vis dar planuojami santuokoje – toks modelis priimtinas ir man.
3.   Aiškus santaupų planavimas - šeimos pajamos ir išlaidos yra bendros.
4. Atsakomybė. Įsipareigojimas prieš save daro sąmoningą įtaką pokyčiams, t.y. prieš priimdamas tam tikrus sprendimus (pvz. dėl skyrybų) turi daugiau laiko apmąstymams, nes pokyčiai reikalautų daugiau pastangų nei tiesiog gyvenant kartu.
5.  Balansas. Ramybė, aiškumas. Galima neigti ir visa gerkle šaukti, kad ramybę ir pilnatvę gali jausti ir tiesiog gyvendamas kartu, tačiau man susituokus ramybė tampa apčiuopiamesnė ir akivaizdesnė. Ji tiesiog kitokia.
6. Gyvenamoji vieta skirta tik šeimai (nebegyvename „bendrabučio tipo“ bute su kambariokais).

Galima būtų sąrašą plėsti, bet, manau, šių įvardintų bruožų pakanka, teiginiui patvirtinti, kad vis dėl to tų pasikeitimų yra. Visi mes siekiame gero, geresnio gyvenimo. Turime tikslų svajonių, tad, natūralu ir žmogiška, kad reikia žmogaus su kuriuo norėtum visa tai išgyventi. Santuokoje juk esi ir džiaugsme, ir varge, taigi gero gyvenimo siekiamybę pritaikyčiau ir šiame amplua. Santuoka suprantama kaip simbolis, susijęs su tam tikra rizika. Nepaisant jausmų antplūdžio ir rožinių akinių, svarbu, kad rizika būtų pamatuota ir apmąstyta. Sakoma, „nerizikuosi – nelaimėsi, negersi šampano“, taigi galbūt būsi tas laimingasis, kuris sėkmingai švęs santuokos penkiasdešimtmetį ir senatvėje užaugus vaikams vėl vaikščios susikibęs už rankų. Sentimentalu? Tiesa, bet juk taip gera ir gražu pamatyti parke senyvo amžiaus porą nesikivirčijančią, o ramiu lėtu žingsniu einančią ir diskutuojančią kad ir perskaitytos knygos klausimais. Tobula ir siektina laimės išraiška. 


Santuoka kaip tradicijos forma egzistuoja šimtmečius, bet ji silpsta, tikėtina, kad vėliau dar labiau nunyks, bus pakeista tiesiog partnerystės įsipareigojimu, ar išlaikys tik gyvenimo draugo poziciją. Visuomenės susvetimėjimo idėjos kontekste santuoka kaip šeimos įteisinimo institucija įprasmina būtį. Žinoma, yra žmonių, vienišių, kuriems gerai būti vieniems, bet iš esmės mums reikia kito žmogaus. Kito žmogaus artumą reikia priimti, savąjį duoti. O mainai net ir viduramžiais turėjo nerašytas taisykles. 

Dar vienas aspektas – moralinis. Jeigu vis dėl to nepavyksta dviems žmonėms žiūrėti viena kryptimi, retai kada pasiseka gražiai ir ramiai, be priekaištų dėl nepateisintų lūkesčių, išsiskirti. Atskira tema, kodėl taip nutinka žmonėms, kurie, rodės, viską vienas dėl kito galėjo padaryti ir meilė gimė lyg ir neišsemiama. Bet tokia jau realybė – būsi sėkmingas, arba ne. 

Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos. Emocijos žaidžia saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.

Vasarą bus 4 metai kaip gyvename santuokoje, turime du sūnus.  Tikiuosi, ir po daug metų santuokoje (tikiu, kad ji tvirta), galėsiu išdėlioti pasikeitimus panašia tvarka. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą