Kiekvienas iš mūsų turime savo vertybinę skalę, kurią pritaikome bendraudami, mėgindami suprasti pašnekovą. Skiriasi žmonių patirtys, požiūris, gyvenimo strategijos, todėl kyla nesusikalbėjimo rizika. Rizika kyla ir tarp skirtingo amžiaus tarpsnio žmonių.
Vakar plepėjome su sūnum picerijoje ir nuolatiniai beveik trimečio "kodėl" verčia susimąstyti - o kaip teisingai komunikuoti, kad būtum ne interpretuotas, o tiksliai suprastas. "O kodėl tau reikia grąžos?", "kodėl mes nepasiimame šito (odinio sąskaitos dėklo :)?" ir pan. Vaiko pasaulis dar toks trapus. Norisi, kad žmogutis būtų drąsus, nebijotų pasisveikinti, bendrauti, o, kai ima ir iškloja neseniai įvykusius šeimos įvykius nepažįstamam picos išvežiotojui lifte ir dar pergyvena išlipęs savo aukšte, kodėl anas nuvažiavo, nes mat nespėjo išklausyt dar ir wc ir saldainių istorijos.. :) Kur ta riba? Bendrauk, bet su svetimais būk atsargus - kodėl? Juk taip drąsu šiais laikais tiesiog pasitikėti.
Iš kartos į kartą perduodamos šeimos vertybės kinta. Jas transformuoja aplinka, tinklaveikos visuomenė. O gal jau post tinklaveikos, nes ir tie tinklai, jau nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Weber moralinė individo koncepcija apima asmens
gebėjimus racionaliai vertinti save ir griežtai laikytis prisiimtų tikslų ir
įsipareigojimų (Slater, Tonkiss, 2004) . Įsipareigojimai - tai atsakomybė, vienas iš esminių žmogaus bruožų, kompetencija, nusakanti teisingą elgseną ir išsiugdytą jausmą. Skambus žodis "moralė" ar ne? Demokratija davusi tiek veiksmų laisvės sociokultūriniame kontekste grįžta bumerangu. Individo pamatinės vertybės yra neginčijamos.
Inovatyvių rinkų kontekste gero gyvenimo kompetenciją (competency for good life) sudaro mokymasis ir emocinė raiška
(Rychen, Salganik, 2001; Barkauskaitė, Gudžinskienė, 2007). Emocijos operuoja saviraiškos motyvais. Ir tai yra žmogaus stiprybė, kelias į tikslą ir gerovę apskritai.
Skaitydama radau išsireiškimą "vertės inovacija" - apibūdinamą kaip naują strateginio mąstymo būdą, kuris pridėtinę vertę kuria diferenciacijos ir mažų sąnaudų siekimo pagrindu (Kim, Mauborgne, 2006, 13 p.). Teigtina, kad tai tiesiog vertybių perkainojimas ir reguliarus atnaujinimas. Ar tai darome? Savirefleksija ko gero labiau būdinga organizacinėms struktūroms. Kita vertus pernelyg įdėmi savianalizė gali imti varginti ir neleisti laiku užmigti. O miego režimas būtinas - išmokau pamoką iš savo vaikų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą