Skaitant ES naujienas, akys užkliuvo už žinutės apie plėtros žingsnius. ES plėtros politika - svetingai priimti naujas šalis nares. Tikslai gražūs, bet, kur yra ES plėtros riba? Kiek šalių narių reikėtų, kad ES vadovai nuspręstų, jau gana? Pavyzdžiui, o ką gi nori veikti ES Turkija, su kuria jau ilgą laiką trunka derybos. Jei ji vis tik būtų priimta, ar po to jos pavyzdžiu nenorėtų pasekti šalies kaimynės, nepriklausančios Europai?
Sąjungos paprastai, kaip rodo istorija, gyvuoja tam tikrą laiką (pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga apie 50 metų). Ekonomine prasme ES "nukentėjo" priimdama neturinčias lygiaverčio vakarų šalims gerbūvio valstybes iš iširusios Sovietų Sąjungos. Kita vertus, neabejotinai "praturtėjo" kita prasme - išsiplėtė ES teritorija, įgijo ištikimų sąjungininkų, daugmaž sąžiningai vykdančių prisiimtus įsipareigojimus.
Sąjungos paprastai, kaip rodo istorija, gyvuoja tam tikrą laiką (pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga apie 50 metų). Ekonomine prasme ES "nukentėjo" priimdama neturinčias lygiaverčio vakarų šalims gerbūvio valstybes iš iširusios Sovietų Sąjungos. Kita vertus, neabejotinai "praturtėjo" kita prasme - išsiplėtė ES teritorija, įgijo ištikimų sąjungininkų, daugmaž sąžiningai vykdančių prisiimtus įsipareigojimus.
1957 m. 6 šalys pasirašė Romos sutartį, įkurdamos Europos Bendriją, o dabar ES sudaro 27 šalys narės, plėtra iš pradžių apėmė vakarinę Europą, o po vyravusių režimų žlugimo ir kitą jos dalį. 2013 m. viduryje ES papildys Kroatija, 5 šalys (Turkija, Serbija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Juodkalnija, Islandija) vykdo derybinius punktus dėl narystės ES.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą